Ekonomikos ir inovacijų ministerija jau skelbė apie parengtus ir šiuo metu derinamus Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo, Lietuvos Respublikos pirkimų, atliekamų vandentvarkos, energetikos, transporto ar pašto paslaugų srities perkančiųjų subjektų, įstatymo ir Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo (toliau visi teisės aktai kartu – Įstatymai) pakeitimus.
Viešųjų pirkimų tarnyba (toliau – Tarnyba) nuolat ieško naujų ir veiksmingų būdų, kaip viešuosius pirkimus padaryti efektyvesnius bei orientuotus į rezultatą, užtikrinant maksimalų skaidrumą, todėl ministerijai pateikė ir siūlymų, kurie kilo analizuojant viešųjų pirkimų bendruomenės paklausimus.
Tarnybos nuomone, pasiūlymai turėtų ženklios įtakos siekiant užtikrinti didesnį aiškumą ir skaidrumą, mažinti administracinę naštą:
1) Atsisakyti supaprastintų pirkimų – palikti tik dvi rūšis: mažos vertės ir tarptautinės vertės pirkimus. Atsižvelgiant į tai, kad supaprastintų pirkimų reglamentavimas dažnai keičiamas ir ženklaus skirtumo tarp mažos vertės ir supaprastintų pirkimų nebėra, Tarnybos nuomone, Įstatymuose galėtų būti atsisakyta supaprastintų pirkimų, paliekant dvi pirkimo rūšis – mažos vertės ir tarptautinės vertės pirkimus. Toks reglamentavimas suteiktų daugiau teisinio aiškumo ir paprastumo, kadangi pirkimų vykdytojams nereikėtų išmanyti dar vieno atskiro dokumento – Mažos vertės pirkimų tvarkos aprašo.
Vis dėlto, suprantant, kad tokiam pokyčiui reikėtų ilgesnio pasiruošimo, nusprendus palikti dabartinį reguliavimą, Tarnybos vertinimu, mažos vertės ir kitų verčių nustatymas Įstatymų lygmeniu yra neracionalus; šie dydžiai turėtų būti siejami su objektyviais rodikliais, pvz., tarptautinės vertės pirkimų riba, o ne kiekvieną kartą keičiant Įstatymus.
2) Siūloma nustatyti, kad pirkimo iniciatorius pateiktų tik techninės specifikacijos projektą, o ne galutinę techninę specifikaciją. Dažnai pasitaiko, kad atsakomybės paskirstomos netinkamai – didžioji dalis pirkimo dokumentų rengimo paliekama iniciatoriui, nors jo vaidmuo turėtų būti tik padėti pirkimo organizatoriui ar pirkimo komisijai. Būtent jie, turėdami žinių apie viešuosius pirkimus, privalo peržiūrėti, įvertinti ir patvirtinti galutinę techninę specifikaciją.
3) Numatyti galimybę pirkimo vykdytojams atmesti tiekėją ne tik dėl neįprastai mažos kainos, bet ir neįprastai mažo įkainio. Analizuojant pirkimų praktiką, pastebima atvejų, kai tiekėjai pasiūlo labai žemus įkainius rečiau įsigyjamoms pozicijoms ir nepagrįstai aukštus įkainius nuolat perkamoms pozicijoms. Tokia praktika iškreipia konkurenciją.
4) Supaprastintų pirkimų atveju atsisakyti Europos bendrojo viešųjų pirkimų dokumento (toliau – EBVPD). Tarnybos nuomone, pakaktų, kad tiekėjas apie savo atitiktį reikalavimams deklaruotų savo pasiūlyme.Tiekėjų apklausa parodė, jog EBVPD reikalavimas kelia daug biurokratijos kliūčių, o jo atsisakymas palengvintų darbą ir tiekėjams, ir pirkimų vykdytojams.
5) Plėsti galimybes po nesėkmingo supaprastinto skelbiamo pirkimo (kai nepateikiama paraiškų arba visi pasiūlymai yra netinkami, nepriimtini) pereiti į neskelbiamas derybas. Išplėtus VPĮ 71 str. 1 d. 1 p. taikymo apimtį, būtų užtikrintas didesnis pirkimų lankstumas ir efektyvumas – pirkimų vykdytojai galėtų greičiau užbaigti pirkimą nekeisdami esminių sąlygų.
6) Atsisakyti prieštaringos išimties dėl pirkimų komisijos sudarymo mažos vertės darbų pirkimuose. Įstatymų projektuose numatoma kelti mažos vertės darbų pirkimo vertės ribą nuo 174 000 iki 300 000 Eur, tačiau palikti prievolę pirkimų komisiją sudaryti nuo senosios – 174 000 Eur vertės ribos. Pirkimų vykdytojams itin sudėtinga susigaudyti tarp skirtingų verčių ir išimčių, tai didina klaidų tikimybę, dėl kurių vėliau pirkimų vykdytojams taikomos finansinės korekcijos Europos Sąjungos projektuose, todėl, manome, kad šios išimties (sudaryti pirkimų komisiją nuo mažesnės vertės) turėtų būti atsisakyta.
7) Siūlome ne atsisakyti, o mažinti viešinamų duomenų apimtį. Šiuo metu privaloma viešinti visą tiekėjo pasiūlymą, įskaitant, kvalifikacijos dokumentus, įgaliojimus ir t.t., tai didina administracinę naštą. Tarnyba siūlo kompromisą: viešinti tik esminę informaciją – pasiūlymo kainas, siūlomos prekės gamintojus bei modelius ir tik tipinės sutarties specialiąją dalį, o jei sutartis parengta ne pagal Tarnybos patvirtintas tipines pirkimo sutarčių sąlygas – visą pirkimo sutartį. Tarnybos nuomone, tai sumažintų administracinę naštą pirkimų vykdytojams, bet kartu užtikrintų ir skaidrumo bei viešumo poreikį.
8) Nustatyti galimybę pasiūlymo galiojimo ir (ar) sutarties įvykdymo užtikrinimą už tiekėją pateikti trečiajam asmeniui. Atlikta tiekėjų apklausa rodo, kad ši sritis (gauti sutarties įvykdymo užtikrinimą) tiekėjams kelia ypač daug iššūkių dalyvaujant viešuosiuose pirkimuose, todėl platesnės galimybės palengvintų jų dalyvavimą ir padidintų konkurenciją.
9) Numatyti, kad tiekėjas neturėtų būti laikomas pateikusiu melagingą informaciją, jei jis gali paaiškinti ar patikslinti netikslius duomenis ir įrodyti savo atitiktį nustatytiems reikalavimams. Siūlomas pakeitimas padėtų tiek tiekėjams, kurie dalyvauja viešųjų pirkimų procedūrose ir susiduria su itin griežtu melagingos informacijos instituto taikymu, tiek pirkimų vykdytojams, kuriems kyla sunkumų įvertinti tiekėjo pateikto darbų vykdymo patirties, apimties ar vertės apskaičiavimo tinkamumą. Įtvirtinus pakeitimą, taptų reikšmingas faktas, kad tiekėjas, patikslindamas, paaiškindamas, papildydamas savo pasiūlymą, įrodytų savo atitiktį nustatytiems reikalavimams, ir tokiu atveju jis nebūtų laikomas pateikusiu melagingą informaciją.
10) Užtikrinti, kad supaprastintų neskelbiamų derybų būdu būtų galima pirkti iš socialinių verslų ne tik prekes ir paslaugas, bet ir darbus. Šiuo metu Įstatymų projektuose darbų pirkimai liko neįtraukti, nors socialinių verslų sąrašas plečiasi ir atsiranda tokių, kurie atlieka ir darbus. Toks papildymas sustiprintų socialinę atsakomybę viešuosiuose pirkimuose.
11) Numatyti galimybę vykdyti supaprastintas neskelbiamas derybas, jei tiekėjas padaro esminį sutarties pažeidimą.Tarnyba siūlo išplėsti supaprastintų neskelbiamų derybų taikymo atvejus, jei tiekėjas padaro esminį sutarties pažeidimą ir sutartis nutraukiama. Šiuo metu tokiais atvejais pirkimų vykdytojai privalo pradėti naują skelbiamą pirkimą, tačiau projektai dažnai finansuojami Europos Sąjungos lėšomis ir turi griežtus terminus, todėl kyla rizika prarasti finansavimą, neįgyvendinti suplanuotų veiklų, patirti nuostolių ar netgi neužtikrinti viešojo intereso. Pakeitimas užtikrintų, kad projektai nebūtų stabdomi, neprarandant finansavimo bei užtikrinant viešąjį interesą.
12) Nustatyti prievolę taikyti Tarnybos tipines pirkimų organizavimo ir vidaus kontrolės tvarkos aprašo nuostatas. Atliekant pirkimų vykdytojų viešųjų pirkimų valdysenos tikrinimus, pastebėta, kad pirkimų vykdytojai į savo tvarkas neįsitraukia nuostatų, susijusių su veiklos analize ir tobulinimu. Procesas aprašomas labai abstrakčiai, be konkrečių atsakingų asmenų ir (ar) terminų. Įtvirtinus prievolę pirkimų vykdytojams taikyti Tarnybos parengtą pavyzdinį vidaus kontrolės tvarkos aprašą, pirkimų organizavimas būtų aiškesnis, skaidresnis ir labiau orientuotas į nuolatinį tobulinimą.
Siūlomi keitimai centralizavimo srityje:
13) Prievolė centrinėms perkančiosioms organizacijoms parengti centralizuotų pirkimų planus. Tarnyba, atlikusi dalies savivaldybių lygmens centrinių perkančiųjų organizacijų pirkimų valdysenos patikrinimą, nustatė, kad didžioji jų dalis visiškai neplanuoja centralizuotų pirkimų veiklos, t. y. pirkimus perkančiųjų organizacijų, kurios priklauso jų centralizavimo sistemai, naudai atlieka tik tada, kai juos inicijuoja pati perkančioji organizacija. Taigi iš anksto pirkimai nekoordinuojami ir nekonsoliduojami. Toks centralizavimo modelis iš esmės niekuo nesiskiria nuo viešųjų pirkimų vykdymo pagal įgaliojimus. Visa tai neigiamai veikia centrinių perkančiųjų organizacijų veiklos rezultatyvumą. Tarnyba siūlo Įstatymus papildyti prievole centrinėms perkančiosioms organizacijoms parengti ir patvirtinti ketinamų atlikti einamaisiais kalendoriniais metais centralizuotų pirkimų planus bei supažindinti su jais perkančiąsias organizacijas, kurioms centrinė perkančioji organizacija teikia centralizuotų pirkimų veiklos paslaugas.
14) Numatyti prievolę skelbti skelbimus apie sutarties sudarymą, apie projekto konkurso rezultatus ar pirkimo sutarties keitimą centrinei perkančiajai organizacijai, o ne perkančiajai organizacijai. Tarnyba pastebi, kad pačioms centrinėms perkančiosioms organizacijoms ir jų centralizavimo sistemoje esančioms perkančiosioms organizacijoms trūksta aiškumo dėl jų atsakomybių vykdant centralizuotus pirkimus. Tarnyba laikosi pozicijos, kad centrinės perkančiosios organizacijos turėtų būti atsakingos už veiklas, susijusias su viešųjų pirkimų kompetencijomis, tuo tarpu, centralizavimo sistemai priklausančios perkančiosios organizacijos – už veiklas, susijusias su pirkimo objekto kompetencijomis.
15) Užkardyti piktnaudžiavimą centralizuotų pirkimų institutu. Dalis centrinių perkančiųjų organizacijų steigėjų piktnaudžiauja esamu teisiniu reguliavimu – joms pavaldžioms perkančiosioms organizacijoms suteikdamos centrinės perkančiosios organizacijos statusą tik tam, kad galėtų išvengti pareigos naudotis kitų centrinių perkančiųjų organizacijų paslaugomis. Dalis tokių perkančiųjų organizacijų, kurioms tik formaliai suteiktas centrinės perkančiosios organizacijos statusas, pasinaudodamos Įstatymų išimtimi, faktiškai rinkoje teikia tik pagalbines viešųjų pirkimų paslaugas, o ne pirkimų centralizavimo paslaugas. Taip išvengiama konkuravimo su kitais ūkio subjektais, teikiančiais pagalbines viešųjų pirkimų paslaugas ir neturinčiais centrinių perkančiųjų organizacijų statuso.
Tarnyba kartu su viešųjų pirkimų bendruomene ieško sprendimų, kurie užtikrintų teigiamus pokyčius ir būtų naudingi visiems. Tikime, kad diskusijos padės sukurti aiškesnį ir skaidresnį reguliavimą.
Pranešimą paskelbė: Evelina Butkutė – Lazdauskienė, Viešųjų pirkimų tarnyba
