Lietuvių migrantų integracija Norvegijoje ekonominiu požiūriu dažnai yra sklandi, tačiau kultūriniu ir socialiniu lygmenimis pastebimi tam tikri trikdžiai. Šį reiškinį galima paaiškinti nagrinėjant, kaip Norvegijos visuomenės etninis klasifikacinis mąstymas ir patys migrantai konstruoja „savo“ ir „kito“ kategorijas. Skirtys ypač išryškėja krizinių situacijų metu, pavyzdžiui, per COVID-19 pandemiją.
Apie visa tai ciklo „Krizių iššūkiai“ paskaitoje kalbėjo antropologas, Lietuvos istorijos instituto Etnologijos ir antropologijos skyriaus mokslo darbuotojas dr. Darius Daukšas. Mokslininkas nuo 2008 m. atlieka lauko tyrimus Norvegijoje, analizuodamas migrantų iš Lietuvos integraciją.
Šiuo metu Norvegijoje gyvena apie 50 tūkstančių lietuvių, į šį skaičių įtraukiant ir lietuvių šeimoms Norvegijoje gimusius vaikus. Pasak mokslininko, patys lietuviai teigia save laikantys labiau priklausančiais norvegiškos visuomenės daliai nei, pavyzdžiui, imigrantai iš Azijos šalių. Vis dėlto atvykimas ne iš Vakarų, o iš Rytų Europos kartais taip pat gali būti traktuojamas kaip kliūtis. „Viena respondentė patvirtino, kad norvegai jai tiesiai šviesiai pasakė: ji atvyko „ne iš tos“ Europos dalies, iš klaidingos Europos pusės“, – pasakojo D. Daukšas.
Pasak mokslininko, priešingai nei Prancūzijoje ar kai kuriose kitose šalyse, Norvegijoje etninis klasifikacinis mąstymas yra stipresnis nei pilietybės statusas ar formalus europietiškumas. Tai yra, net Norvegijos pilietybę turintis migrantas nebūtinai bus traktuojamas kaip lygiavertis norvegų visuomenės narys. Buvimas norvegu veikiau yra paremtas kilme, o ne tapimu gavus pilietybę.
Buvimas „tarp dviejų pasaulių“
Integracijos trikdžiais Norvegijoje taip pat įvardijama kalbos barjeras, izoliacija ir susiformavusi stigma.
Norvegų kalbos mokėjimas leidžia imigrantams sklandžiau integruotis į darbo rinką, tačiau kartu nėra priėmimo į „savus“ garantas. Daliai lietuvių migrantų, ypač dirbančių uždaruose lietuviškuose kolektyvuose ar nedirbančių samdomo darbo ir prižiūrinčių namuose vaikus, apskritai būdinga tam tikra izoliacija. Jie neretai lieka gyventi savotiškame „burbule“: bendrauja vien su lietuviais, stebi vien lietuvišką žiniasklaidą ir socialinius tinklus, netgi seka Lietuvos orų prognozes. „Jiems gresia „besvorė“ būsena, kurioje jie nesugeba nei tapti Norvegijos dalimi, nei visavertiškai funkcionuoti Lietuvoje“, – sako dr. D. Daukšas.
Integraciją į vietos visuomenę apsunkina ir susiformavusios stigmos, visų pirma susijusios su kriminaliniu įvaizdžiu. Ypač tai buvo juntama prieš 15-20 metų, kai pagausėjo pranešimų apie migrantų įvykdytas vagystes ir kitus nusikaltimus Norvegijoje. Pasak mokslininko, prie neigiamo lietuvių įvaizdžio Norvegijoje formavimo prisideda ir vietos žiniasklaida, įprastai nurodanti nusikaltimais įtariamų asmenybų pilietybes. Vis dėlto, pažymi mokslininkas, pastaruosius kelerius metus tokio „kriminalizuoto lietuvio“ stereotipo ir su tuo susijusios kai kurių imigrantų gėdos apraiškų pastebima gerokai mažiau.
Net ir daugybę metų Norvegijoje gyvenantys pirmos kartos migrantai įprastai sąmoningai išsaugo Lietuvos pilietybę; tai susiję su emociniu tapatumu. Sprendimą priimti Norvegijos pilietybę dažnai lemia pragmatinės priežastys. „Apskritai migrantai nuolat pergalvoja, kur yra jų „namai“. Šis klausimas tampa pagrindine tapatybės ašimi, atskleidžiančia skirtumą tarp „laikino buvimo“ ir „dvejų namų“ sampratos“, – teigia tyrėjas.
Pasak jo, antrosios kartos migrantai labiau integruojasi, tačiau ir jie dažnai patiria hibridinio identiteto poveikį. Patys migrantai tai kartais įvardija kaip buvimą „tarp dviejų pasaulių“.
Pandemija atskleidė integracijos spragas
Pasak dr. D. Daukšo, skirtumus tarp struktūriškai integruotų ir kultūriškai izoliuotų migrantų atskleidė ir pandemija. COVID-19 vakcinomis pasiskiepijo apie 95 procentai norvegų. Tačiau lietuviai Norvegijoje buvo viena iš mažiausiai besiskiepijančių migrantų grupių.
„Šis skirtumas atskleidė, kad formali integracija nebūtinai reiškia pasitikėjimą institucijomis ar kultūrinį priklausymą. Žemas rodiklis buvo siejamas su nepasitikėjimu institucijomis. Tai buvo aiškus žymuo, kad net ilgai gyvenantieji Norvegijoje renkasi lietuvišką informacinį lauką ir pasitikėjimo struktūras. Pandemija parodė, kad pasitikėjimas institucijomis yra ne tiek teisinės, kiek kultūrinės integracijos klausimas“, – teigė mokslininkas.
Kiek anksčiau ryškiausia socialinės integracijos spraga tapo Norvegijos vaiko gerovės tarnybos „Barnevernet“ baimė. Ši baimės atmosfera įtraukė net tuos lietuvius, kurie patys neturėjo tiesioginio kontakto su tarnyba.
Pasak D. Daukšo, su „Barnevernet“ susijusias baimes migrantams kėlė keli faktoriai, tarp jų – ir skirtingi lietuvių bei norvegų požiūriai į vaikų auklėjimą, ir netgi kalbos barjeras. Nemokantys laisvai kalbėti norvegiškai tėvai nuogąstaudavo, kad iškilus galimoms problemoms negalės specialistams paaiškinti situacijos būtent dėl kalbos barjero.
„Vieni migrantai dėl „Barnevernet“ baimės prisitaikė mechaniškai, tai yra, imituodami norvegiško elgesio taisykles viešumoje, bet privačioje erdvėje elgdamiesi kaip jiems įprasta, – pasakojo dr. D. Daukšas. – Kiti nusprendė grįžti į Lietuvą. Susiformavo ir transnacionalinės šeimos, kai tėvai lieka dirbti Norvegijoje, o vaikai išsiunčiami į Lietuvą. Pavyzdžiui, viena tyrime dalyvavusi lietuvių šeima pati neturėjo jokių problemų su „Barnevernet“, bet vis tiek nusprendė savo vaikus išsiųsti į tėvynę.“
„Krizių iššūkiai“ – Lietuvos istorijos instituto organizuojamas viešųjų paskaitų ciklas, kurio metu kalbama apie šiuolaikines politines grėsmes ir istorijos pamokas. Visos paskaitos vyksta Lietuvos Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, išsamiau susipažinti su būsimomis paskaitomis galima Lietuvos istorijos instituto svetainėje.
Pranešimą paskelbė: Viktorija Vitkauskaitė, Lietuvos istorijos institutas
