Vasario 16-oji – ypatinga diena Lietuvos istorijoje: prieš 107 metus buvo atkurta Lietuvos valstybė. 20 signatarų pasirašė mūsų valstybės atkūrimo aktą, o tarp šių mūsų šalies kūrėjų buvo verslininkų, investuotojų ir inovatorių, suformavusių augančios ir konkurencingos to laikotarpio Lietuvos ekonomikos pamatus.
Bent du iš Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, šių laikų terminais, galima pavadinti inovatoriais ir startuolių kūrėjais. Jono Vailokaičio ir Jono Smilgevičaus dėka Lietuvoje sparčiai kūrėsi pažangūs startuoliai, augo investicijos į įvairius novatoriškus projektus, buvo diegiamos inovacijos, ypač pramonėje ir žemės ūkyje. Šios išties iškilios XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos asmenybės dalijo verslumo tobulinimo patarimus, kūrė praktinius verslus, finansavo įvairius projektus ir taip padėjo tarpukariu suklestėti Lietuvos valstybės ekonomikai.
Jonas Vailokaitis – Lietuvos tarpkurio inovatorius ir stambus investuotojas
Iš Suvalkijos kilusį Joną Vailokaitį galima apibūdinti kaip talentingą verslininką, inovatyvų pramonininką, nebijantį rizikuoti bankininką ir stambų investuotoją. Jis novatoriškomis idėjomis, aukštais siekiais ir pamatuotomis investicijomis siekė gerinti žmonių gyvenimą ir stiprinti šalies ekonomiką. J. Vailokaitį versle lydėjo sėkmė, tad jis buvo vienas stambiausių to meto Lietuvos investuotojų. Šios investicijos jam atsipirko su kaupu – signataras buvo vienas turtingiausių tarpukario Lietuvos žmonių.
Jau nuo jaunų dienų J. Vailokaitis pasižymėjo verslumu. Dar 1907 m. Marijampolėje jis prisidėjo įkuriant „startuolį“ – Lietuvos krikščionių ūkio draugiją „Žagrė“, kurioje dirbo buhalteriu. Šis pirmasis Suvalkijos pažangių ūkininkų ir jaunų kunigų kooperatyvas nebijojo imtis novatoriškų idėjų.
Įgavęs patirties, J. Vailokaitis 1912 m. kartu su broliu kunigu Juozu Vailokaičiu įkūrė dar modernesnį „startuolį“ – Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonės draugiją. Jos pagrindinė veikla – supirkti ir lietuviams parduoti apleistų dvarų žemę. Ši idėja buvo ypač sėkminga.
Apskritai, broliai Vailokaičiai nebijojo diegti inovacijų. Jie tikėjo, kad žemės ūkio modernizavimas atneš apčiuopiamos naudos tiek Lietuvos gyventojams, tiek visai šalies ekonomikai. Tad jie toliau investavo ir kūrė naujus pramonės „startuolius“.
Brolius Vailokaičius galima laikyti ir tarpukario Lietuvos sumaniosios specializacijos pionieriais, nes jie finansavo mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą. Žinodami, kad Lietuva gali pelningai dirbti cukraus gamybos ir eksporto srityje, jie skyrė 50 tūkst. litų moksliniams tyrimams. Šių tyrimų tikslas – išsiaiškinti cukraus gamybos iš cukrinių runkelių galimybes mūsų šalyje.
Brolių Vailokaičių ambicijos neapsiribojo vien žemės ūkio modernizavimu. 1922–1923 m. jie įkūrė plytų ir čerpių gamybos bendrovę „Palemonas“. Kiek vėliau jie įsteigė lietuviškų maisto produktų eksporto bendrovę „Maistas“, kuri tapo viena stambiausių įmonių tarpukariu. Brolių iniciatyva augo Lietuvos maisto produktų eksportas į Lietuvai svarbias to meto rinkas.
Vailokaičių įtaka Lietuvos prekybos apyvartos ir investicijų augimui buvo išties didelė: jie tuo laikotarpiu įgyvendino stambių investicijų projektus. Broliams buvo atvertas „žaliasis koridorius“ įkuriant žemės ūkio kooperatyvų susivienijimą „Lietūkis“. Jie buvo ir bendrovių „Eksportas ir importas“, „Cukrus“ steigėjai ir dalininkai. Broliams Vailokaičiams taip pat priklausė tekstilės importo ir eksporto įmonė „Urmas“.
Įsigiję žlungantį metalo gaminių fabriką Kaune, Vailokaičiai jį reorganizavo į bendrovę „Metalas“. Ši stambi investicija buvo ypač sėkminga: pagal 1938 m. turėtą kapitalą (7,5 mln. Lt) „Metalas“ buvo didžiausia privati įmonė Lietuvoje.
Broliai Vailokaičiai taip pat rėmė to laikotarpio Lietuvos ateities talentus: apie 15 proc. iš savo turimų įmonių gautojo pelno jie skirdavo labdarai, ypač studentų mokslui ir tyrimams skatinti. Vien tik 1924 m. Ūkio bankas, kurio valdybos nariu buvo Jonas Vailokaitis, išdalijo 150 tūkst. litų Lietuvos universiteto studentų stipendijoms.
Verta paminėti, kad Jonas Vailokaitis rūpinosi ne tik verslu, bet ir prisidėjo prie strateginių Lietuvos tikslų įgyvendinimo: daugiausia būtent jo pinigais 1923 m. buvo finansuotas Klaipėdos sukilimas, po kurio Lietuva prisijungė Klaipėdos kraštą. Ir tai tik dalis Jono Vailokaičio nuopelnų mūsų šalies ekonomikai.
Jonas Smilgevičius – Lietuvos tarpukario verslo lyderis ir akcinių bendrovių kūrėjas
Priešingai nei Jonas Vailokaitis, Jonas Smilgevičius buvo kilęs iš Žemaitijos – Alsėdžių miestelio Plungės rajone. Galbūt ir žemaitiškas charakteris lėmė, kad tarpukario Lietuvoje J. Smilgevičius buvo lyderis tarp ekonomistų, verslininkų, verslo teoretikų ir ūkininkų, o šio signataro pašaukimu laikytinas verslumo skatinimas tiek plunksna, tiek konkrečiais darbais.
Verslumo pradmenis J. Smilgevičius įgijo dar jaunystėje. Signataras juos derino su kūrybine veikla. Pirmuosiuose J. Smilgevičiaus kūriniuose daug kalbama apie prekybą, pvz., kiek kainuoja vėžiai ar rugiai ir kaip galima gauti pelno jais prekiaujant. Būsimasis verslo lyderis užsiėmė ir verslo pedagogika: rašė vadovėlius ir patarimus Lietuvos ūkininkams, nes tuo metu, dar neatkūrusi valstybingumo, Lietuva buvo agrarinė valstybė. Todėl pagrįstai galima teigti, kad šis signataras – vienas pirmųjų verslo teoretikų mūsų šalyje.
Vienas įdomiausių J. Smilgevičiaus karjeros faktų – trejus metus trukęs darbas Varšuvoje prekybos įmonių tinklo „Alfa-Nobel“ filialo vedėju. Šiam tinklui tada vadovavo žymiojo Alfredo Nobelio įpėdinis Emanuelis Nobelis. Lenkijoje įgyta geroji patirtis ir vadovavimo praktika būsimam signatarui padėjo tapti ir verslo lyderiu.
J. Smilgevičiui persikrausčius į Vilnių, prasidėjo jo, kaip klestinčio verslininko, karjera. Nusipirkęs bankrutavusį metalo gaminių fabriką „Vilija“, jis prikėlė šią gamyklą naujam gyvenimui. 1912 m. pradėjęs veikti Vilniaus ūkio mašinų fabrikas tapo pirmąja lietuviška akcine bendrove.
Būsimasis signataras įsigijo ir apleistą Šatrijos Raganos kūrinyje minimą Užvenčio dvarą. Jame ir atsiskleidė gabaus ūkininko bei verslininko savybės: J. Smilgevičius čia ėmė plėtoti pavyzdinį verslą. Šiame dvare jis augino produktyvias olandiškas karves, įrengė spirito varyklą, lentpjūvę, elektrinę. J. Smilgevičiaus protingai valdomas Užvenčio dvaras tarpukariu klestėjo ir buvo vienas pirmaujančių Lietuvos dvarų.
Tarpukariu J. Smilgevičius buvo ne vienos akcinės bendrovės steigėjas ir akcininkas. Jis buvo vienas iš Lietuvos kredito banko įkūrėjų. Signataro bendrovių veikla – itin įvairi. Fabrikas „Nemunas“ gamino žemės ūkio mašinas, centrinio šildymo katilus, radiatorius, vamzdžius, „Neris“ – techniką šildymui ir kanalizacijai, „Dubysa“ prekiavo motociklais, dviračiais, radijo ir elektros prekėmis, „Miškas“ užsiėmė medienos apdirbimu.
J. Smilgevičius nebuvo aktyvus kaip politikas, bet atnešė daug naujų vėjų į Lietuvos ekonominį gyvenimą. Jis priklausė Ekonominių studijų draugijai, tad šį signatarą pagrįstai galima laikyti vienu svarbiausių XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos ekonomistų.
(Parengta pagal 15min.lt ir Lietuvos Respublikos Seimo interneto svetainėse pateiktą informaciją).
Pranešimą paskelbė: Saulius Šimkevičius, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerija
