Finansai

Atsakomybė už įmonės skolas – kada vadovui gali tekti atsakyti asmeniškai?

Komentuoja teisės firmos „Sorainen“ ekspertas, advokatas Kazimieras Karpickis

Įmonės ir jos vadovų atsakomybės atskyrimas yra vienas svarbiausių akcinės bendrovės veiklą apibrėžiančių principų. Vis dėlto jis nėra absoliutus, o kai kuriais atvejais akcinės bendrovės vadovui gali tekti asmeniškai atsakyti už tam tikrų įmonei tenkančių prievolių nevykdymą. Tai patvirtinantį sprendimą neseniai vienoje byloje priėmė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

Sąmoningai vengė prievolių VMI

Teismas išaiškino, kad vienos uždarosios akcinės bendrovės vadovas pažeidė įsipareigojimų vykdymo eiliškumą, kai beveik 90 proc. įmonės sąskaitoje esančių lėšų panaudojo pirmiausiai savo atlyginimui išsimokėti, o ne padengė bendrovės turimą įsiskolinimą Valstybinei mokesčių inspekcijai (VMI). Skola siekė beveik 70 tūkst. eurų, tačiau iš bendrovės, susidūrusios su mokumo problemomis, sąskaitoje esančių 2343 eurų vadovas didžiąją dalį lėšų (2207 eurų) skyrė būtent savo atlyginimui. Likusi dalis pinigų buvo panaudota sumokėti darbuotojams (85 eurai), sumokėti įmokas kredito unijai bei apmokėti notaro paslaugas.

Panašaus pobūdžio bylos teismuose tikrai nėra retos, tačiau jose palankaus sprendimo anksčiau dažniau sulaukdavo ne kreditoriai, o įmonių vadovai. Tad kuo šis atvejis yra ypatingas ir kas lėmė, kad šią bylą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išnagrinėjo VMI naudai?

Visų pirma, Teismas išaiškino, kad įmonės vadovas ėmėsi sąmoningų būtent prieš VMI, kaip kreditorių, nukreiptų veiksmų, dėl kurių valstybės institucija negavo jai teisėtai priklausančių lėšų. Išsimokėjęs lėšas sau vadovas užkirto kelią jas gauti VMI, kuriai pagal reikalavimų vykdymo eiliškumą turi būti teikiama pirmenybė. Teismas pripažino, jog vadovas žinojo apie įmonės turimą įsiskolinimą, bet nesiėmė veiksmų, kad jis būtų padengiamas.

Tinkamas įsipareigojimų vykdymo eiliškumas

Įsiskolinimas VMI buvo gerokai didesnis nei įmonės sąskaitoje esančių apyvartinių lėšų suma, bet tai neturi įtakos įsipareigojimų vykdymo eiliškumui, įtvirtintam Civiliniame kodekse. Jame numatoma, kad skolininkas, neturintis pakankamai lėšų visiems esamiems įsipareigojimams padengti privalo atsiskaitymus atlikti laikydamasis konkrečios eilės. Viena iš jų – mokėjimai pagal dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą. Šios bylos atveju VMI jau buvo pradėjusi skolos išieškojimą, o aukštesnės eilės kreditorių įmonė neturėjo. Dėl to vadovas privalėjo visų pirma sumokėti lėšas VMI. Tačiau, kaip matoma, tokio eiliškumo nebuvo laikytasi.

Maža to, jei įmonė yra nemoki ir negali įvykdyti savo įsipareigojimų, įskaitant ir mokesčių administratoriui, vadovas privalo pradėti įmonės nemokumo procedūrą. Būtent ji leidžia užtikrinti, kad esamas įmonės turtas būtų panaudotas tinkamai atsiskaityti su visais kreditoriais. Šiuo konkrečiu atveju vadovas to nepadarė.

Specifinis ieškinys

Vadovas ne tik nepasirūpino, kad būtų padengiami įsipareigojimai konkrečiam kreditoriui, bet ir matydamas, jog įmonė negali to padaryti, nesiėmė būtinų veiksmų ir neinicijavo nemokios įmonės bankroto procedūrų. Tai leido Teismui įžvelgti asmeninę vadovo atsakomybę ir priteisti iš jo žalą – t. y. lėšų sumą, kuri buvo nesumokėta VMI, kai įmonės banko sąskaitoje dar buvo lėšų.

Teismo vertinimu, šiuo atveju vadovo veiksmai buvo nukreipti prieš vieną konkretų kreditorių – VMI, kuriam buvo padaryta tiesioginė asmeninė žala. Savo esme VMI ieškinys vadovui yra specifinis – t. y. tiesioginis kreditoriaus ieškinys prieš vadovą dėl žalos atlyginimo. Pagal teismų praktiką, kreditoriaus teisė reikšti tokio pobūdžio ieškinį yra taikoma pakankamai siaurai.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams tik dviem atvejais: tuomet, kai vadovas padaro tiesioginę žalą kreditoriui, o jo neteisėti veiksmai yra nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą; ir tuomet, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad būtent vadovas yra dėl jo kaltas.

Vadovo veiksmai – ne siekiant išsaugoti įmonės veiklą

Iki šiol Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėjo ne vieną bylą pagal tokio pobūdžio VMI ieškinį, tačiau jie būdavo atmetami. Pavyzdžiui, vienu iš nagrinėtų atvejų vadovas vykdė atsiskaitymus su daugeliu kreditorių – tarp jų ir VMI. Tokiu būdu jis bandė derinti visų bendrovės kreditorių interesus, t. y. vykdė mokėjimus didžiajai daliai kreditorių, įskaitant ir VMI. Dėl to šioje byloje teismas nekonstatavo konkrečiai į VMI nukreiptų buvusio bendrovės vadovo nesąžiningų veiksmų.

Kitoje byloje buvo įvertintos aplinkybės, kad liko nepadengti ne tik VMI, bet ir kitų tos pačios bei aukštesnės eilės kreditorių finansiniai reikalavimai. Kaip ir tai, kad mokėjimo eiliškumo pažeidimu buvo teikiamas prioritetas tiekėjams, patalpų nuomotojams bei darbuotojams. Teismai tokius veiksmus įvertino kaip įmonės vadovo siekį išsaugoti įmonės veiklą, atsiskaitant su kreditoriais, nuo kurių priklauso tolesnė įmonės veikla, o ne siekį padaryti žalos VMI.

Aptariamoje byloje Teismas sprendė, kad situacija yra iš esmės kitokia – vadovo veiksmai negali būti pripažįstami veiksmais, kuriais buvo siekiama derinti visų bendrovės kreditorių interesus ar išsaugoti įmonės veiklą. Teismas taip nusprendė, nes beveik visa ginčo suma (beveik 90 proc.), pažeidžiant atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, buvo kaip darbo užmokestis pervesta pačiam įmonės vadovui, tik nedidelė dalis – kitiems darbuotojams ar panaudota sandoriams sudaryti.

Ši byla yra pavyzdys, kad akcinės bendrovės vadovui išskirtiniais atvejais gali tekti prisiimti asmeninę atsakomybę už neįvykdytus įmonės įsipareigojimus. Kad to išvengtų, įmonių vadovams svarbu atsakingai rūpintis, jog visi įsipareigojimai kreditoriams būtų vykdomi nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos, o susidūrus su mokumo problemomis įmonė laiku pradėtų nemokumo procedūras.

Pranešimą paskelbė: Silvija Kuprionytė, UAB „INK agency“
Atsakomybė už įmonės skolas – kada vadovui gali tekti atsakyti asmeniškai?

(Perskaityta per mėnesį: 3, iš jų šiandien: 1.)