Lietuvoje tebežvanga ginklai dėl saugomų teritorijų plėtros ūkinės paskirties miškuose. Miško savininkų pyktį kursto ne tik kaip grybai po lietaus dygstantys ūkinės veiklos ribojimai, bet ir tai, kad priverstinai ją sustabdę jie negali tikėtis kompensacijų. Skandinavijoje tokie konfliktai jau sprendžiami teisiniu keliu.
Štai Švedijos miškų savininkai sausį prisiteisė 18 mln. Švedijos kronų (1,7 mln. eurų) kompensacijų už tai, kad jiems nebuvo suteiktas leidimas ūkininkauti pagal jau suderintus miškotvarkos projektus. Panašiems konfliktams kylant ir Lietuvoje, švedų sprendimas galėtų tapti mums orientyru, nes esminių skirtumų šalių konstitucijose užtikrinant teises į privačią nuosavybę – nėra.
Švedijoje konfliktas tarp aplinkosaugininkų ir miškininkų kilo Miško valdybai (Valstybinės miškų tarnybos atitikmuo) neišdavus miško savininkams leidimo miškams kirsti. Buvo nustatyta, kad tose teritorijose esą būta svarbių gamtinių vertybių – jų plotai buvo klasifikuojami kaip pagrindinės biobuveinės, todėl kirtimai neva prieštarautų svarbiems gamtosauginiams interesams.
Tačiau miško savininkai taip lengvai nenusileido – jie nusprendė pateikti ieškinį valstybei, nes Švedijos Miško apsaugos įstatyme numatyta, kad kai kuriais atvejais kompensacijos dėl valstybės įsikišimo taikomos ir atsisakius išduoti leidimą.
Teismas nurodė, kad asmuo turi teisę gauti kompensaciją, jei valstybės apribojimai smarkiai apsunkina nuosavos žemės panaudojimą ir pažymėjo, kad intervencija į turto apsaugą turi būti proporcinga ir įgyvendinama asmeniui neužkraunant nepagrįstos naštos.
Tokias atvejais, kai valstybės institucijos numato papildomus ūkinės veiklos apribojimus ar neleidžia kirsti miškų, savininkai nebegali gauti planuotų pajamų ar jų valdomas turtas gali nuvertėti. Valstybė turi teisę įgyvendinti reformas ir vykdyti savo politiką, tačiau būtina suderinti visų pusių interesus.
Balansuodamas tarp visuomenės intereso įgyvendinti reformą ir privačių subjektų intereso laisvai įgyvendinti savo nuosavybės teises, Švedijos teismas priėjo išvados, kad pakeitimai turėjo esminės įtakos privačių miškų teisėtiems interesams, dėl to už tai jiems turėtų būti adekvačiai kompensuojama.
Teismas taip pat pažymėjo, kad nusavinus nekilnojamojo turto dalį, savininkui turi būti išmokama tokia kompensacija, kiek dėl valstybės įsikišimo sumažėjo nekilnojamojo turto rinkos vertė. Miško savininkui taip pat turi būti sumokamas papildomas 25 proc. standartinis priedas nuo kompensacijos sumos, mat žalą patyręs žemės ar miško savininkas turėtų atsidurti toje pačioje turtinėje padėtyje, kokia buvo prieš nusavinimą.
Iki šiol Švedijoje nebuvo nei aiškių teisės normų, nei praktikos, numatančios, kaip turėtų būti sprendžiamos panašios situacijos. Kol kas nėra aišku, kaip situaciją vertins aukštesnės instancijos teismai, tačiau šiai dienai priimti sprendimai nustato precedentą ateičiai. Tokias kompensacijas priteisę Švedijos teismai remiasi Konstitucijoje įtvirtina nuosavybės teisių apsauga bei Europos Žmogaus teisių konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsniu.
Esminių skirtumų tarp Lietuvos ir Švedijos teisinių sistemų konstituciniame lygmenyje šiuo aspektu nėra ir nors precedentas negalėtų būti taikomas tiesiogiai, galima spėti, kad Lietuvos teismų pozicija analogiškoje situacijoje būtų panaši.
Pirmiausia, į tai turėtų atsižvelgti įstatymų leidėjas nustatydamas reguliavimą. Jeigu jis tinkamos pusiausvyros neišlaiko, tuomet gali būti keliamas klausimas, ar tokie įstatymai neprieštarauja Konstitucijai, arba klausimas dėl kompensacijų už patirtus nuostolius konkrečioje byloje.
Pranešimą paskelbė: Živilė Čepaitė, UAB „Komunikaciniai projektai”
