Įsivaizduokite galimybę teisėtai naudotis svetimu turtu – gauti iš jo pajamas, produkciją ar net nuomos užmokestį – bet pačiam nemokėti nė cento. Skamba kaip nuomos sutartis? Ne visai. Civilinis kodeksas numato kur kas įdomesnį ir rečiau minėtą mechanizmą – uzufruktą.
Uzufruktas – tai daiktinė teisė, suteikiama visam žmogaus gyvenimui arba tam tikram laikotarpiui (ne ilgesniam nei uzufruktoriaus gyvenimo trukmė). Ji leidžia naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą. Paprastai tokia teisė nustatoma tam, kad būtų užtikrintas konkretaus asmens išlaikymas arba pagerintos jo gyvenimo sąlygos.
Pasak advokatų profesinės bendrijos AVOCAD teisininko Roko Puodžiūno, šios teisės unikalumas tas, kad ji susieta ne su savininku, o su pačiu daiktu. Tai reiškia, kad net pasikeitus savininkui uzufrukto galiojimas nesikeičia – priešingai nei paprastose sutartiniuose santykiuose.
Kaip atsiranda uzufruktas?
Pasak teisininko, uzufrukto objektu gali tapti tiek kilnojamasis, tiek nekilnojamasis turtas. Ši teisė gali atsirasti trimis būdais – įstatymo pagrindu, teismo sprendimu arba sudarius sandorį.
Įstatymo nustatytas uzufrukto pavyzdys – nepilnamečių vaikų turtas. „Nors tėvai neturi nuosavybės teisės į savo vaikų nuosavybę, jiems būtinas teisinis pagrindas tą turtą tvarkyti. Būtent todėl įstatyme numatyta, kad tokiais atvejais tėvai veikia kaip uzufruktoriai – jie tvarko vaikų turtą uzufrukto teisėmis, nors patys jo ir nevaldo kaip savininkai“, – sako Rokas Puodžiūnas.
Uzufruktas gali būti nustatytas ir teismo sprendimu, dažniausiai šeimos teisės kontekste. Pavyzdžiui, nutraukus santuoką, teismas gali suteikti teisę naudotis gyvenamąja patalpa tam sutuoktiniui, su kuriuo lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, net jei ta patalpa nuosavybės teise priklauso kitam sutuoktiniui.
Vis dėlto dažniausiai uzufruktas atsiranda sudarius sandorį – sutartimi ar testamentu. Jį nustatyti gali tik pats daikto savininkas. Jei kalbama apie nekilnojamąjį turtą, tokia sutartis privalo būti patvirtinta notariškai, o teisės ir pareigos atsiranda tik įregistravus uzufruktą viešame registre. Tuo tarpu kilnojamųjų daiktų atveju, kai registracija neprivaloma, uzufruktas įsigalioja nuo paties daikto perdavimo momento.
Uzufruktoriaus teisės ir pareigos
Svarbiausia uzufruktoriaus teisė – naudotis svetimu daiktu ir gauti iš jo naudą: vaisius, produkciją ar pajamas. Konkrečios teisės apibrėžiamos nustatant patį uzufruktą, tačiau jei to nepadaryta, laikoma, kad uzufruktorius turi naudotis daiktu taip, kaip tai darytų rūpestingas savininkas. „Nors jis negali perleisti pačios uzufrukto teisės kitam asmeniui, tačiau gali leisti trečiajam asmeniui naudotis daiktu – pavyzdžiui, jį išnuomoti. Tokiu atveju visos gautos pajamos priklauso uzufruktoriui. Jam taip pat suteikiama teisė reikalauti įvykdyti su uzufrukto objektu susijusias prievoles ir priimti atitinkamas įmokas“, – pabrėžia Rokas Puodžiūnas.
Teisininkas atkreipia dėmesį, kad kartu su teisėmis atsiranda ir pareigos. Uzufruktorius privalo naudotis daiktu atsakingai, užtikrinti jo išsaugojimą ir, jei reikia, atlikti einamuosius remontus. Proporcingai gaunamai naudai jis turi mokėti su objektu susijusius mokesčius ir kitas įmokas, nebent įstatymas ar sutartis numato kitaip. Taip pat jis privalo pranešti savininkui apie bet kokius daikto sugadinimus, būtinybę atlikti didesnius pagerinimo ar remonto darbus, saugoti turtą nuo pavojų ir informuoti, jei tretieji asmenys pareiškia teises į daiktą. Kartą per metus uzufruktorius turi atsiskaityti savininkui už naudojimąsi objektu, o tam tikrais atvejais – ir apdrausti daiktą.
AVOCAD teisininkas pabrėžia, kad uzufruktorius moka tik tuos mokesčius, kurie yra tiesiogiai susiję su daiktu. Tai patvirtina ir teismų praktika. Vienoje byloje savininkas prašė panaikinti uzufruktą, nes uzufruktorius nemokėjo už buto administravimo bei bendrų patalpų priežiūros išlaidas. „Tačiau teismas išaiškino, jog tokios išlaidos nėra tiesiogiai susijusios su konkrečiu butu kaip uzufrukto objektu, todėl už jas atsako pats savininkas, o ne uzufruktorius“, – pažymi Rokas Puodžiūnas.
Uzufrukto pabaiga
Kaip ir bet kuri teisė, uzufruktas nėra amžinas. Jis gali pasibaigti įvairiais pagrindais – tiek dėl paties uzufruktoriaus valios, tiek dėl objektyvių aplinkybių. Paprasčiausias atvejis – kai uzufruktorius raštu atsisako teisės, tačiau toks atsisakymas galioja tik savininko naudai. Uzufruktas taip pat savaime baigiasi mirus uzufruktoriui, nes ši teisė nėra paveldima, arba likvidavus juridinį asmenį, jeigu teisė buvo nustatyta jam. Juridiniams asmenims galioja ir laiko riba – pasibaigus trisdešimčiai metų uzufruktas nebegalioja.
Kartais uzufrukto pabaiga susiejama su konkrečiu terminu ar sąlyga. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų gali būti nustatytas uzufruktas kito tėvo būste, kol vaikui sukaks aštuoniolika metų – sulaukus pilnametystės ši teisė automatiškai baigiasi. Ji išnyksta ir tuomet, jei pats uzufruktorius tampa daikto savininku, jei objektas žūva ar jo būklė taip pablogėja, kad jis nebegali būti naudojamas pagal paskirtį.
Įstatymas taip pat nustato senaties terminus. Jei uzufruktorius trejus metus nesinaudoja kilnojamuoju daiktu, arba dešimt metų – nekilnojamuoju, uzufruktas baigiasi savaime. Be to, uzufruktas gali būti panaikintas ir teismo sprendimu, jei yra tam įstatyme numatyti pagrindai.
AVOCAD teisininkas taip pat akcentuoja, kad teismo sprendimu uzufruktas gali būti panaikintas tik tuomet, kai tai numato įstatymas. Pasibaigus šiai teisei, uzufruktorius privalo grąžinti daiktą savininkui tokios būklės, kokios jį gavo, atsižvelgiant į įprastą susidėvėjimą, nebent nustatant uzufruktą buvo sutarta kitaip. Jei uzufruktorius daiktą pagerino, jis gali pasilikti tas pagerinimo dalis, kurias galima atskirti nepadarant žalos. Jeigu pagerinimai yra neatskiriami, uzufruktorius gali reikalauti atlyginti jų išlaidas, bet tik tiek, kiek padidėjo daikto vertė, ir tik tuo atveju, jei pagerinimai atlikti su savininko sutikimu. Jei uzufruktas buvo registruojamas, jo pabaiga siejama ir su išregistravimo momentu.
Apibendrinant galima pasakyti, kad uzufruktas yra ypatinga daiktinė teisė, leidžianti teisėtai ir nemokamai naudotis svetimu turtu. Ji yra susieta su pačiu daiktu, todėl savininkui pasikeitus ši teisė lieka galioti. Dažniausiai uzufruktas nustatomas savininko valia, siekiant užtikrinti artimo žmogaus poreikius ar jo gerovę. „Ši primiršta Civilinio kodekso galimybė gali tapti išmintingu sprendimu planuojant šeimos turtą ar užtikrinant artimo žmogaus gyvenimo kokybę“, – sako Rokas Puodžiūnas. Todėl prieš priimant sprendimą dėl uzufrukto nustatymo visuomet verta pasikonsultuoti su teisininkais – taip ši unikali teisė taps ne problema, o patikimu instrumentu.
Pranešimą paskelbė: Živilė Jokimaitė Dolgich, AVOCAD, Advokatų profesinė bendrija
