Finansai

Iš Karaliaus Mindaugo laikų atkeliavę patiekalai: stebina paprastumu ir autentišku skoniu

Vienintelio Lietuvos karaliaus Mindaugo vaišių stalas, kaip anuomet ir priklausė valstybės valdovui, tiesiog lūždavo nuo įvairiausių, mažiau pasiturintiems net neregėtų patiekalų. Dalis jų, Vilniaus universiteto profesoriaus ir kulinarinio paveldo tyrinėtojo Rimvydo Laužiko teigimu, išliko iki mūsų dienų ir yra itin lengvai pagaminami. Savo ruožtu lietuviškas prekybos tinklas „Maxima“ atkreipia dėmesį, kad kaip ir anksčiau, taip ir dabar tautiečių skonis pernelyg nepasikeitė – ant jų stalų vis dar karaliauja ne tik kiaulienos ar paukštienos patiekalai, bet ir įvairūs duonos ar pieno produktai.

Lietuvių skonis pernelyg nepasikeitė

Kaip pasakoja „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė, šiandien lietuviai į savo racioną vis dar dažnai įtraukia kiaulieną bei vištieną, taip pat didėja triušienos, ėrienos, antienos ir kitų mažiau tradicinių mėsos produktų populiarumas.

„Nors šalyje maisto kultūra auga bei lietuvių skonio horizontai plečiasi, tradiciniai maisto produktai vis dar neužleidžia savo pozicijų. Ypač įsibėgėjus grilio sezonui į pirkinių krepšelius dažniausiai atgula įvairūs kiaulienos, vištienos, jautienos gaminiai. Tiesa, per lietuviškas šventes stebimas ir didesnis tautiečių noras paeksperimentuoti, pavyzdžiui, su žvėriena, antiena ar netgi putpelių mėsa. Atsižvelgiant į tai ir mes kaip parduotuvių tinklas siekiame patenkinti įvairiausius pirkėjų poreikius bei šiems pasiūlyti platų kokybiškų prekių asortimentą“, – kalba E. Dapkienė.

„Maximos“ atstovė priduria, kad Lietuvos gyventojai itin vertina ne tik kokybiškus mėsos, tačiau ir pieno bei duonos produktus, ypač – randamus vietinių ūkininkų pagamintų „Linkėjimai iš kaimo“ prekių lentynose.

„Šiuo atveju augančiam tradicinės lietuviškos virtuvės populiarumui nemažai įtakos turi ne tik parduotuvėse randama plati prekių pasiūla, bet ir įvairių malonių potyrių siūlantis gastronominis turizmas bei profesionalių virtuvės šefų siekis antram gyvenimui prikelti senovinius receptus, pagal kuriuos buvo ruošiami patiekalai netgi vieninteliam Lietuvos karaliui Mindaugui“, – mintimis dalijasi E. Dapkienė.

Ant stalo netrūko ir prabangos

Kad per eilę metų lietuvių skonis pernelyg nesikeitė, sutinka ir kulinarinio paveldo tyrinėtojas R. Laužikas. Jo teigimu, negausūs tyrinėjimai ir žinios apie to meto Europos valdovų ir diduomenės maistą leidžia spręsti, kad 1253 metais karūnuoto Lietuvos karaliaus Mindaugo mitybos racione taip pat dominavo mėsos patiekalai.

„Tai jautiena, aviena, paukštiena ir kitų jau prijaukintų, o ne sumedžiotų, maistui tinkamų gyvūnų mėsa. Naminių gyvūnų mėsa vertinta labiau, nes į jos užauginimą įdėta žmogaus darbo. Tad jei didiko namuose netrūkdavo mėsos, tai reiškė, kad jam dirba valstiečiai ir tai yra  išties turtingi namai. O jei reikia kažko iš gamtos, vadinasi, jaučiamas nepriteklius. Šiuo atveju medžioklė tebuvo viduramžių diduomenės privilegija ir pramoga, bet ne maisto šaltinis“, – aiškina R. Laužikas.

Anot kulinarinio paveldo tyrinėtojo, ant didikų stalų taip pat buvo galima rasti prabangesnių pieno produktų: sūrio, sviesto ir grietinės. Netrūkdavo ir prestižiniais laikytų kvietinių miltų gaminių: duonos bei pyragų. Maždaug Mindaugo laikų Lietuvoje iš Vokiečių ordinų perimtas šakninių daržovių – pastarnokų, runkelių ir ropių – auginimas. Visgi apie kitas mums šiais laikais įprastas daržoves, tokias kaip agurkai, pomidorai, kopūstai, svogūnai ar česnakai tuo metu dar nebuvo žinoma.

Pasak R. Laužiko, anuomet neapsieita ir be natūraliai Lietuvoje augusių vaisių: slyvų, obuolių ir kriaušių. Šie beveik nepakitę ir žmonių neprižiūrimi vaisiai mūsų krašte auga iki šiol. Iš laukinių augalų dar valgyti barščių lapai, grybai, galbūt – monažolės sėklos. Tuo metu, ko gero, pirmą kartą susipažinta su vynu ir Europai būdingais atvežtiniais prieskoniais: pipirais, gvazdikėliais, imbieru, kurie buvo itin brangūs ir rodė didikų turtą bei galią.

„Savo statuso parodymas per maisto gausą ir įvairovę turbūt nustebintų ir šiais laikais. Maistą dvare gamino profesionalūs virėjai, todėl šiuo atveju galime būti tikri, kad karalienė Morta aplink puodus tikrai nesisuko. Abejingų nepaliktų ir diduomenės valgymo įpročiai. Kepta gyvūnų mėsa buvo patiekiama nepjaustyta – pirmiausia patinkantį mėsos gabalą atpjaudavo ir savo ponui patiekdavo garbingiausio, aukščiausias pareigas turinčio asmens tarnas, tuomet pagal rangą patiekalą pasidalindavo likusieji. Valgyta pirštais ir peiliu, šakučių tuo metu dar nebuvo“, – teigia mokslininkas.

Pasijusti diduomene galime ir patys

Nors nusikelti į senuosius laikus neįmanoma, tačiau prisiliesti prie tuometinės virtuvės – galime. Anot R. Laužiko, juk dabar kone kiekvienas mūsų valgome taip kaip Mindaugo laikų valdovas ir diduomenė. Tam, pašnekovo teigimu, daugiau galimybių suteikia ir iš tų laikų išlikę patiekalų receptai, kuriuos kiekvienas gali išmėginti savo namuose.

Tešloje kepta mėsa

Receptas: jauną vištą padalinti į dvi dalis ir padengti nesmulkintais šalavijo lapais, pjaustytais kiaulienos lašiniais ir apibarstyti druska. Vištieną susukti į tešlą ir kepti krosnyje kaip duoną maždaug valandą. Šį patiekalą galima paruošti ir orkaitėje – joje kepkite pusantros valandos 200 laipsnių temperatūroje.

Šis receptas randamas jau XIII amžiuje rankraštinėse receptų knygose, tačiau tokių mėsos kepimo tešloje receptų Lietuvoje randama per visą jos gastronomijos istoriją iki pat šiuolaikinių laikų. Tokiu pat būdu tešloje galima kepti ir kitus naminius paukščius, mėsą ir žuvį.

Skanėsis

Receptas: tešlą gaminti per pusę sumaišant ruginius ir kvietinius miltus, tada dar kartą sumaišyti įdedant grietinės arba rūgpienio. Miltų dėti tiek, kad tešla neliptų prie rankų. Išminkytą tešlą padalinti į nedidelius, vienodo dydžio rutuliukus ir kiekvieną jų plonai iškočioti. Paplotėlio skersmuo turi būti apie 20–30 centimetrų, o storis 1–1,5 milimetro.

Iš vakaro būtina paruošti ir įdarą. Tradicinis įdaras – nevirtos smulkios miežinės kruopos, kurios maždaug pusę paros mirkomos su lydytu sviestu sumaišytame ir stipriai pasūdytame rūgpienyje. Į šį mišinį įdėti saldintos varškės. Kadangi skanėsis yra pusiau atviras kepinys, įdarą dėti paplotėlio viduryje, jį palikti atvirą, o šonus lengvai užversti. Gali būti užverčiami keturi kraštai, taip suformuojant rombo formos kepinį, ar 6–8 kraštai, formuojant apvalios formos kepinį. Po to kepinio viršų aptepti pasūdytu grietinės ir kiaušinio mišiniu bei kepti krosnyje, kol gražiai apskrus.

R. Laužikas pasakoja, kad bandant rekonstruoti šį patiekalą buvo naudojamasi istorinėmis kalbotyros žiniomis. Žymus lietuvių mokslininkas, profesorius Zigmas Zinkevičius yra aptaręs net keliolika maisto produktų, patiekalų ir gėrimų pavadinimų, kurie sutinkami rusų kalboje ir siejami su Rytų baltų kalbiniu palikimu. Vienas jų vadinamas „skanec“, aptinkamas Novgorodo regione ir šiauriau link Karelijos. Profesoriaus nuomone, šis patiekalo pavadinimas aiškiai baltiškos (ar net lietuviškos) kilmės, atitikmuo lietuviškajam žodžiui „skanėstas“. Tad galime spėti, jog tai vienas iš senovinių patiekalų, valgytų ir mūsų krašte. Juo labiau, kad receptas išties archajiškas.

Apie prekybos tinklą „Maxima“

Tradicinės lietuviško prekybos tinklo „Maxima“ stiprybės – mažos kainos ir platus, ypač lietuviškų prekių, pasirinkimas. Tinklą valdanti bendrovė „Maxima LT“ yra didžiausia lietuviško kapitalo įmonė, viena didžiausių mokesčių mokėtojų bei didžiausia darbo vietų kūrėja šalyje. Šiuo metu Lietuvoje veikia daugiau nei pustrečio šimto „Maximos“ parduotuvių, kuriose dirba apie 13 tūkst. darbuotojų ir kasdien apsilanko daugiau nei 400 tūkst. klientų.

Pranešimą paskelbė: Rusnė Tamošaitytė, UAB „Fabula ir partneriai“
Iš Karaliaus Mindaugo laikų atkeliavę patiekalai: stebina paprastumu ir autentišku skoniu

(Perskaityta per mėnesį: 2, iš jų šiandien: 1.)