Finansai

KTU mokslininkė Živilė Stankevičiūtė: vos trečdalis dirbti galinčių neįgaliųjų Lietuvoje turi darbą

Neįgaliesiems per masines informavimo priemones bene kasdien kartojama, kad jie yra rizikos grupėje, jie yra socialiai pažeidžiamiausia visuomenės dalis, tą patį šie žmonės išgirsta ir savo darbo vietoje. Negalią turintiems asmenins pandemijos sukelta krizė yra kur kas didesnis psichologinis iššūkis nei likusiai visuomenės daliai. Nerimą kelia ne tik pavojus sveikatai, bet ir rizika prarasti darbo vietą, kurios netekęs dažnas neįgalus asmuo atsiduria ties skurdo riba ir patenka į dar didesnę socialinę atskirtį.  

Kartais mums atrodo, kad jeigu nesame tiesiogiai susidūrę su neįgalumo problema, tai reiškia, jog neįgaliųjų nėra daug. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys rodo ką kita – 14 proc. visų pasaulio gyventojų turi vieną arba kitą negalią. Prognozuojama, kad per šiuos metus maždaug kas penktas Europos Sąjungos gyventojas turės kokią nors negalią. Lietuvoje maždaug kas dešimtas gyventojas yra neįgalus. Neįgalieji sudaro labai didelę mūsų visuomenės dalį, tačiau tik mažai daliai dirbti galinčių neįgaliųjų pavyksta įsidarbinti. Tarp galinčių dirbti ir realiai dirbančių neįgalių asmenų atotrūkis yra didžiulis. 

Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto duomenimis, 2017 metais darbingo amžiaus neįgaliųjų skaičius Lietuvoje buvo 162 575, iš kurių dirbančių – 47 133. Remiantis šia statistika, neįgaliųjų užimtumas darbo rinkoje Lietuvoje siekia vos 29 proc., kai bendras visų gyventojų užimtumo lygis perkopia 70 proc. Negana to, Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio, mat Europos Sąjungoje maždaug 50 proc. neįgaliųjų turi darbo vietas. Vadinasi, neįgaliųjų įtraukimas į darbo rinką Lietuvai yra iššūkis net ir ekonominio augimo laikotarpiu. Todėl iš karto kyla klausimas, o kaip bus dabar, kai mes susiduriame su ekonomikos recesija? Kokias turės galimybes neįgalieji realizuojant savo potencialą darbo rinkoje ir kas iš tikrųjų jų laukia? Atsakymo dar neturiu, nes viskas priklausys nuo naujų metodų, kaip užtikrinti neįgaliųjų įdarbinimą, paieškų ir socialinių įmonių išsaugojimo.

Lietuvoje kartu Nyderlandų Tilburg universiteto kolega buvo vykdytas kokybinis tyrimas apie pagrindines kliūtis, trukdančias neįgaliesiems integruotis į darbo rinką. Pačių neįgaliųjų manymu, tai yra specialiai pritaikytos infrastruktūros organizacijose trūkumas ir jų stigmatizavimas, mat visuomenėje vyrauja požiūris, kad neįgalusis yra mažiau kompetentingas negu žmogus, neturintis jokios negalios. Dėl šios priežasties konkurencija atviroje darbo rinkoje be jokio valstybės reguliavimo dažnam neįgaliajam tampa neįmanoma misija.

Kokiais būdais galime užtikrinti neįgaliųjų integraciją į darbo rinką?

Praėjusiais metais Lietuvoje intensyvėjo diskusijos, kokie metodai ir įrankiai galėtų būti taikomi integruojant neįgaliuosius į darbo rinką. Diskusijas lėmė inicijuoti teisinio reguliavimo pakeitimai. Tačiau greitai prasidėjusios jos taip pat greitai ir nutilo. Kalbant apie teisinį reglamentavimą, Lietuvoje egzistuoja du įmonių tipai: socialinės įmonės bei neįgaliųjų socialinės įmonės. Tai pagrindinis įrankis, kurį taiko valstybė, siekdama įtraukti neįgaliuosius į darbo rinką. Nemažai diskutuojama, ar šitas modelis yra pakankamas.

Lietuva yra pasirinkusi būtent tokią formą, bet pažvelgę į ES šalis, galime pamatyti ir kitokių metodų. Realiai egzistuoja du neįgaliųjų integracijos į darbo rinką modeliai ir jų sintezė. Dauguma valstybių taiko integruotą modelį – jose veikia ir specialiai pritaikytos įmonės, tačiau kartu taikoma ir kvotų sistema, padedanti neįgaliesiems konkuruoti atviroje darbo rinkoje. Pavyzdžiui, Prancūzija taiko tokį atviros rinkos modelį: įmonės ne mažiau nei trejus metus turinčios daugiau kaip 20 darbuotojų  privalo įdarbinti neįgalius asmenis – ne mažiau kaip 6 proc. dirbančių įmonėje turi būti žmonės, turintys neįgalumą. Žinoma, įmonė turi teisę jų nepriimti į darbą, tačiau tokiu atveju ji moka kompensaciją į specialų fondą. Šiame fonde sukauptos lėšos skiriamos neįgaliųjų konsultavimui, mokymui, pagalbai darbo vietoje ir kitokių socialinių klausimų sprendimui.

Šiuo atveju neįgaliųjų problemos sprendžiamos kompleksiškai. Pirma, žmonės turi darbą, vadinasi, mažėja tikimybė atsidurti skurdo riba. Antra – plečiasi jų socialinis akiratis, atsiranda socialiniai ryšiai darbe. Atitinkamai mažinamos ir psichologinės problemos, mažėja socialinė atskirtis tarp negalią turinčio žmogaus ir sveiko žmogaus. Vienu metu išsprendžiami tiek ekonominiai, tiek socialiniai iššūkiai, gerėja bendra visuomenės psichinė sveikata.  

Moksliniai tyrimai rodo, kad neįgaliesiems pradėjus dirbti organizacijoje – nesvarbu, ar tai įprasta ar socialinė įmonė – jų pasitenkinimas darbu ir produktyvumas labai priklauso nuo kolegų, tiesioginio vadovo požiūrio į juos, apskritai nuo santykių organizacijoje. Šiuo kritiniu laikotarpiu pozityvių, konstruktyvių santykių kūrimas ir parama neįgaliesiems yra vienas iš esminių tikslų ir iššūkių, su kuriuo susiduria įmonės, kuriose dirba negalią turintys asmenys.

Živilė Stankevičiūtė yra Kauno technologijų universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentė

Pranešimą paskelbė: Saulė Bakšė, UAB „Idea Prima“
KTU mokslininkė Živilė Stankevičiūtė: vos trečdalis dirbti galinčių neįgaliųjų Lietuvoje turi darbą

(Perskaityta per mėnesį: 37, iš jų šiandien: 1.)