Finansai

Natūralus kailis XXI a. – iki šiol negirdėti pirkėjų lūkesčiai ir politinė verslo pusė (II d.)

Tęsiame pasakojimą apie natūralaus kailio mėgėjų ir nekentėjų diskusijas viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose ir parlamentų bei vyriausybių koridoriuose. Pirmąją teksto dalį rasite čia.

Praėjusiųjų metų pabaigoje devyniolika Lietuvos parlamentarų pasiūlė uždrausti šalyje kailinių žvėrelių fermas dėl esą masinių gyvūnų ir kaimų gyventojų kentėjimų. Tiesa, po kurio laiko vienas iš iniciatorių atšaukė savo parašą po įstatymo projektu, o Seimo narė Aušra Maldeikienė, apsilankiusi viename iš ūkių, pamačiusi realias gyvūnų sąlygas ir išgirdusi Lietuvos žvėrelių augintojų asociacijos pirmininko Česlovo Tallat Kelpšos pasakojimą apie eksporto pajamas, atlyginimus ir mokamus mokesčius, taip pat pažadėjo atsisakyti savo dalyvavimo šioje iniciatyvoje.

Estijos parlamentarai metų pradžioje antrąkart atsisakė nagrinėti analogišką siūlymą. Vasarį Airijos žemės ūkio reikalų ministras Michael Creed net ir spaudžiamas nacionalinės veterinarų asociacijos pareiškė neketinantis pritarti “teisėtos, itin griežtai reglamentuotos ir nuolat tikrinamos žemės ūkio šakos uždraudmui” verslo vien todėl, kad jam buvo pateiktas pseudomokslinis tyrimas.

Iš viso žvėrelių auginimą dėl kailio uždraudė dešimt Europos valstybių ir kai kurie Belgijos regionai. Daugumoje iš jų veikė vos kelios žvėrelių fermos arba išvis nebuvo. Vienintelis Nyderlandų – vienos iš didžiausių kanadinių audinių augintojų – atvejis išskirtinis, nes šalis aukcionams tiekė po keletą milijonų kailių kasmet. Specialistų teigimu, šis sprendimas priimtas todėl, kad šalyje yra per mažas plotas ir pernelyg išplėtota gyvulininkystė, ūkinių gyvūnų koncentracija šioje šalyje tiesiog tapo per didelė. 

Nemažai naujosios populizmo bangos politikų, ypač tų, kuriems sunkiau sekasi siūlyti esminius gyvenimo pokyčius, padėsiančius spręsti skurdo, klimato kaitos, jaunimo nedarbo ar kitas esmines problemas, sėkmingai lošia kailinių žvėrelių korta, ypač socialiniuose tinkluose. 

Visos Europos žvėrelių augintojai blaiviai suvokdami galimą politinį pavojų stipriai pakeitė veiklos taktiką.  Prieš dvejus metus pradėjo veikti vienas iš ambicingiausių gyvūnų gerovės užtikrinimo projektų – WelFur (angl. Welfare – gerovė, Fur – kailis). Pasak organizacijos Fur Europe, vienijančios visus Europos kailių tiekėjus, pardavėjus, perdirbėjus, ši iniciatyva turėtų padės tašką visoms reguliariai žiniasklaidoje pasirodančioms sensacijoms viešojoje erdvėje apie šio verslo žiaurumą. Mokslininkai iš septynių Europos universitetų, finansuojami Europos Sąjungos, per septynerius metus atliko daugybę tyrimų su gyvūnais kol nustatė dešimtis kailinių gyvūnų, laikomų fermose, gerovės kriterijų – nuo sveikatos, tinkamo maitinimo, pakankamo dydžio narvų, lizdų, skirtų pasislėpti, iki psichologinės savijautos ir santykio su ūkio prižiūrėtojais. Pagal šiuos kriterijus sudaryti fermų tikrinimo protokolai, už kiekvieną atitikimą reikalavimams ūkis gauna tam tikrą balų skaičių. Vertinimus atlieka nepriklausoma audito kompanija, gerą vardą užsitarnavusi visame pasaulyje. Jei po trijų patikrinimų ūkis surenka pakankamą balų skaičių, jis gauna WelFur sertifikatą, jei ne – turi dvi išeitis: pertvarkyti ūkį arba jį uždaryti. Europoje jau pasitaikė atvejų, kuomet ūkiai sertifikuoti nebuvo. Kadangi nuo šių metų aukcionai nebeprekiaus kailiais iš nesertifikuotų ūkių (tai reiškia, kad ūkininkai neturės kur dėti savo produkcijos), net ir europinius bei valstybinius reikalavimus atitinkantys kailinių žvėrelių augintojai bus išmesti iš verslo savo kolegų. Patys žvėrelių augintojai dėl to per daug neliūdi, nes prieš kelerius metus kailių rinkoje buvo perteklinė paklausa, kuri gerokai sumažino kainas, o kartu ir žvėrelių augintojų pelną, tad toks rinkos subalansavimas naudingas ir gyvūnų gerovei, ir visai šakai.

Šių metų pradžioje Europos Komisija pripažino, kad WelFur yra pagrįsta ir įtraukė ją į europines savireguliacijos teisės aktų bazes.

2017 m. atlikta Eurobarometer apklausa įrodė, kad kailininkai pasirinko teisingą kelią. Net 59 proc. Europos gyventojų pasirengę mokėti brangiau už sertifikuotus kailio gaminius, o 47 proc. pirkdami gyvūninės kilmės maisto produktus pasigenda ūkinių gyvūnų gerovę liudijančių sertifikatų. Ir net 94 proc. tvirtina, kad jiems rūpi ūkinių gyvūnų laikymo sąlygos ir nori sužinoti apie ją daugiau. Taigi jau netrukus atsirasiantys kailio gaminiai su WelFur etiketėmis yra dar vienas būdas įtikti vartotojui, galvojančiam ne tik kaip apsipirkti, bet ir kaip savo pasirinkimu išlikti etišku ir sąmoningu. Tiesa, akylesni prabangos prekių pirkėjai pastebi, kad kai kurie kailiniai drabužiai arba aksesuarai jau dabar papuošti juodai balta SAGA etikete. Ji reiškia, kad kailis pirktas iš Helsinkio SAGA aukciono, o užauginto žvėrelio gerovė buvo tikrinama ne tik valstybinių maisto ir veterinarijos inspektorių, bet ir aukciono atstovų. Kai kurie mados dizaineriai patys kartais apsilanko fermose, kad įsitikintų, jog perka iš ūkių, tinkamai besirūpinančių gyvūnais. Jei Šveicarijoje sumanytumėte įsigyti striukę su kailio juostele puoštu gobtuvu, pastebėtume, kad kailinė detalė pažymėta atskira etikete, kurioje nurodyta kokioje šalyje ir kokiomis sąlygomis užaugo gyvūnas – ūkyje, ant kokios dangos, ar buvo uždarytas narve ir kt.

Kita kailininkystės sektoriaus politika – visiškas atvirumas. Vasarį organizacijos Fur Europos vadovė Mette Lykke Nielsen surengė tiesioginę klausimų atsakymų sesiją internete “Klauskite bet ko”. Ji pripažino, kad net ir įgyvendinus WelFur, dar ne laikas sustoti. Kailinių žvėrelių gerovė fermose turi būti ne tik grežtai prižiūrima, bet ir apie ją pakankamai plačiai kalbama. Viena iš sėkmingiausų iniciatyvų – atvirų durų dienos kailinių žvėrelių fermose kasmet organizuojamos visoje Europoje. Nustatyta, kad iki apsilankymo fermose kailinių žvėrelių auginimui pritaria apie 35 proc. žmonių, po apsilankymo dvigubai daugiau – apie 70 proc. Fermas visiems lankytojams ūkininkai Lietuvoje jau buvo atvėrę keturis kartus, o žiniasklaidos atstovai į bet kurį kailinių žvėrelių ūkį gali atvykti be išankstinio perspėjimo, pakanka susitarti, kad ūkininkas tuo metu būtų darbo vietoje.

Trečioji žinia, kurią siunčia kailininkystės sektorius – tvarumas. Kailio gaminiai yra priešnuodis prieš šių laikų gamtos rykštę – greitąją madą ir beprotišką vartojimą. Kailiniams žvėreliams šerti sunaudojamos žmogaus maistui netinkamos maisto atliekos, pats kailis gali būti dėvimas dešimtmečius, prireikus persiuvamas. Gyvūnų kūneliai panaudojami biokuro gamybai. Be to, visos smukliausios atraižos sunaudojamos namų tekstilei – antklodėms, pagalvėms siūti. Šiemet pristatyta dar viena naujovė – verpalai iš šerelių, kurie surenkami po kailio karpymo.

Ateitis parodys, kiek šie pokyčiai atitiks jaunosios kartos vartotojų norus. Tikėtina, kad jie kinta teigiama linkme: pernai lapkritį apklausus 5 tūkst. žmonių Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje, Prancūzijoje ir Ispanijoje nustatyta, kad dauguma respondentų mano, jog stambieji mados gamintojai turi prisidėti prie ilgalaikių neigiamų pasekmių planetai mažinimo: globalaus skurdo (84 proc.), klimato kaitos  (85 proc.), aplinkos apsaugos (88 proc.) ir lyčių nelygybės (77 proc.). Tik 30 proc. mano, kad gaminant drabužius svarbu nekenkti gyvūnams.

Kaip ir kokie drabužiai šildys mus ateityje šiandien nėra paprasta atsakyti. Nedidelė, bet aktyviai komunikuojanti pirkėjų dalis tvirtina, kad kailis, šilkas, vilna, ypač kašmyras, pūkai ir plunksnos nėra etiškas pasirinkimas gyvūnų atžvilgiu, kiti ieško nanotechnologijų ir  kitų mokslo naujovių, galinčių apsaugoti nuo karščio, šalčio, drėgmės, dar kiti nori atrodyti kuo kukliau net ir dėvėdami marškinėlius už kelis šimtus eurų. Akivaizdu, kad ir vartotojų nuomonių įvairovė, ir gamintojų fantazija yra beribė.

Pranešimą paskelbė: Austė Korbutė, Informacijos vadybos centras

(Perskaityta per mėnesį: 4, iš jų šiandien: 1.)