Finansai

Nemokumo slenkstį pasiekusioms įmonėms reikėtų pasverti 3 rizikas – sako teisininkai

Praėjusiais metais Lietuvoje pradėta perpus (51 proc.) mažiau įmonių bankrotų nei 2019-aisiais. Vis dėlto teisininkai sako, kad maži pernykščiai skaičiai tėra tyla prieš audrą, o šiemet sulauksime itin didelės bankrutuojančių įmonių bangos.

Pasak advokatų kontoros „Magnusson“ vadovaujančios partnerės Ligitos Ramanauskaitės, akivaizdu, kad bankroto procesų augimą pernai pristabdė priimtas koronaviruso sukeltų pasekmių poveikio juridinių asmenų nemokumo įstatymo taikymui įstatymas, kuriuo karantino metu ir 3 mėnesius po jo įmonių vadovams netaikyta pareiga dėl bankroto bylos iškėlimo arba bankroto proceso inicijavimo ne teismo tvarka.

„Šiai nuostatai nustojus galioti pasipils bankrotai, kadangi tikrai ne visos įmonės per šį laiką sėkmingai atstatė savo gyvybingumą ir suvaldė nemokumo rizikas. Situaciją dar labiau blogina vis realesnį pavidalą įgyjanti trečioji pandemijos banga ir kartu su ja griežtėjantys ribojimai, galintys sukelti papildomą nemokumo riziką verslams, ir taip balansuojantiems ant išlikimo ribos. Tokioms įmonėms patartina atidžiai įsivertinti savo mokumą ir pasiruošti galimiems scenarijams“, – sako L. Ramanauskaitė.

Blogi likvidumo ir balanso testų rezultatai

L. Ramanauskaitės teigimu, pagrindinis įmonės nemokumo požymis yra apyvartinių lėšų trūkumas, kai įmonė negali finansuoti savo einamosios veiklos, apmokėti skolų, kurių terminai yra suėję. „Tokiu atveju kalbame apie likvidumo testą – įsivertinimą, ar įmonė tikrai gali vykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Įsivertinamas ir turtas, ar jis atitinka likvidaus turto sąvoką, kadangi nelikvidų turtą sudėtinga paversti apyvartinėmis lėšomis“, – kalba advokatė.

Antras svarbus žingsnis yra balanso testas, kuris parodo, koks yra įmonės įsipareigojimų ir jos turto santykis ir kiek įsipareigojimai viršija turtą. Dažniausiai rimtas nemokumo signalas yra įsipareigojimai, smarkiai viršijantys turimą turtą. L. Ramanauskaitė sako, kad dažnai pasitaiko atvejų, kai įsipareigojimai realūs, o turimas turtas, apskaitytas balanse, neparodo realios padėties, mat įmonės linkusios didinti turto vertę, siekdamos palankesnės pozicijos finansų įstaigų akyse.

„Dar vienas svarbus dalykas kalbant apie įmonių nemokumą, kurį savo naujausioje praktikoje itin akcentuoja ir teismai, yra įmonės gyvybingumas – kiek ji gali vykdyti savo veiklą, iš jos generuoti pelną ir padengti įsipareigojimus. Įmonių veikla be galo skirtinga, skiriasi pelningumo planai, rizikų lygis, verslo aplinka, rinkos ir kiti veiksniai, tad į tai būtina atsižvelgti vertinant, ar įmonei gresia realus nemokumas. Ir teismų pozicija yra tokia, kad jeigu egzistuoja bent menkiausia tikimybė, jog įmonė gali gyvuoti, bankroto byla jai nekeliama“, – akcentuoja L. Ramanauskaitė.

Formaliai traktuojama nemokumo sąvoka

2020-aisiais įsigaliojęs Juridinių asmenų nemokumo įstatymas pateikia, teisininkų nuomone, labai plačią ir pakankamai neaiškią nemokumo sąvoką. Nemokiomis laikomos įmonės, kurios laiku negali vykdyti turtinių prievolių arba įmonių įsipareigojimai viršija jų turto vertę.

Advokatų kontoros „Magnusson“ asocijuotas teisininkas Edmundas Daunys sako, kad po tokia nemokumo samprata formaliai gali pakliūti ir įmonės, kurios realiai tokios greičiausiai nėra.

„Kai kalbama apie turtinių prievolių vykdymą, neužsimenama apie jų dydį. Pavyzdžiui, kaip nevykdoma turtinė prievolė gali būti traktuojamas poros dienų vėlavimas sumokėti kelis eurus už įmonės komunalines išlaidas. Ar tokiu atveju įmonė tikrai nemoki – greičiausiai ne.

Įsipareigojimų dalyje labai svarbu atkreipti dėmesį, kad kalbama apie visus, o ne tik apie pradelstus įsipareigojimus. Vadinasi, ir nepradelsti įsipareigojimai, viršijantys turto vertę, gresia nemokumu. Tačiau dažnas atvejis, kai įmonė yra paėmusi didesnę nei turimas turtas paskolą, kurios terminas nėra suėjęs. Teoriškai tokia įmonė pagal šią sąvoką yra nemoki“, – pabrėžia E. Daunys.

Lietuvos teismai dar įstatymo priėmimo stadijoje atkreipė dėmesį į sąvokos netobulumą ir teikė siūlymus, kaip ją būtų galima papildyti, kokie papildomi nemokumo požymiai galėtų būti nustatyti, pavyzdžiui, kiek laiko įsipareigojimas turi būti pradelstas, koks galimas santykis tarp įsipareigojimo ir turimo likvidaus turto. Nors įstatymo leidėjas į siūlymus neatsižvelgė, bet, E. Daunio teigimu, teismai taiko šiuos kriterijus ir bylas kelia atsižvelgdami ne tik į formalius požymius. 

Nemokumą inicijuoti per anksti arba per vėlai

Nemokumą identifikuoti kuo objektyviau būtina ir todėl, kad su tuo susijusi įstatyme labai griežtai apibrėžta įmonės vadovui tenkanti pareiga – jeigu įmonė nemoki, vadovas turi nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. To nepadarius, vadovo pečius užgula aibė pasekmių: žalos atlyginimas bankroto byloje, baudžiamoji ir administracinė atsakomybė.

E. Daunys sako, kad žiūrint formaliai tai reiškia, jog net su menkais finansiniais sunkumais susidūrusios įmonės vadovas privalo pradėti nemokumo procesą, nors realiai jis, žinodamas verslo specifiką, gali matyti, kad sunkumai išties laikini ir įmonės gyvybingumui nepakenks.

„Vadovas rizikuoja nemokumą inicijuoti per anksti, taip įsitraukdamas į teisinius procesus, įrodinėdamas mokumo atstatymo ir tolesnės įmonės veiklos galimybes, tuo pačiu gali būti padaryta žala ir įmonės reputacijai bei patikimumui klientų ir partnerių akyse. Tačiau jei vadovas nemokumo neinicijuos, o įmonei nepasiseks ir ji neišsikapstys iš susidariusios padėties, jo lauks ganėtinai rimtos pasekmės dėl nemokumo proceso neinicijavimo laiku“, – teigia pašnekovas.

Kalbant apie vadovo civilinę atsakomybę, yra verslo sprendimo priėmimų taisyklės, kurios numato, kad kai vadovas sudaro ekonomiškai nenaudingą sandorį, iš jo atlyginti žalos nereikalaujama, jei sudarydamas tą sandorį jis surinko visą informaciją, elgėsi rūpestingai ir protingai. Tai, kad nepasisekė, savaime nesuponuoja vadovo civilinės atsakomybės.

„Su pareiga inicijuoti nemokumą yra visiškai kitaip, pakanka jo neinicijuoti laiku ir procesas prasideda, teismai neatsižvelgia, kad galbūt vadovas dėjo visas įmanomas pastangas įmonei išsaugoti. Teismų praktika šiuo atžvilgiu turėtų keistis, nes dabar ji pernelyg griežta“, – tikina jis.

Pranešimą paskelbė: Gintarė Saulytė-Šulgat, UAB „Idea Prima“
Nemokumo slenkstį pasiekusioms įmonėms reikėtų pasverti 3 rizikas – sako teisininkai

(Perskaityta per mėnesį: 1, iš jų šiandien: 1.)