Finansai

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas E. Bingelis: „Mane labiausiai įkvepia tai, kad savo darbu galiu keisti žmonių gyvenimus“

JT Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas, Vilniaus universiteto (VU) Verslo mokyklos absolventas Eitvydas Bingelis nuo pat paauglystės domėjosi savanoryste ir visuomenine veikla. Karjerą pradėjęs Maltos ordine, dirbęs Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo tarybos nariu, socialinės apsaugos ir darbo viceministru, šiandien jis sako, kad jo veikloje didžiausias įkvėpimas – galimybė keisti žmonių gyvenimus.

Koks buvo Jūsų studijų pasirinkimo kelias? Ar verslo ir politikos studijos buvo pirmasis ir užtikrintas pasirinkimas?  

Ne visai, teko keisti studijų kryptį, tačiau galiausiai atsidūriau ten, kur ir turėjau atsidurti. Mokykloje mėgau matematiką. Prisimenu, kai vienuoliktoje, dvyliktoje klasėje vyko pasiruošimo egzaminams maratonas, matematikos egzaminų uždavinius spręsdavau tiesiog laisvalaikiu – tai buvo mano poilsis. Iki šiol tikiu skaičiais, tikiu matematika, tikiu statistika, vadovaudamasis įrodymais ir faktais priimu sprendimus.  

Taip pat labai mėgau ir iki šios dienos mėgstu skaniai valgyti, todėl antra mano svarstoma kryptis buvo kulinarijos studijos. Tačiau dėl šių studijų būtų tekę vykti į užsienį. Tuo metu tikriausiai pritrūko drąsos važiuoti į nepažįstamą šalį mokytis gaminti makaronus, tad nusprendžiau studijuoti statistiką Lietuvoje – VU Matematikos ir informatikos fakultete. Tačiau kulinariją vis dar turiu mintyje – jau esu susiradęs kursus, kuriuos noriu baigti, bet tai bus ateityje.

Įstojote į Matematikos ir informatikos fakultetą, o baigėte Verslo mokyklą. Kodėl nutiko toks posūkis? 

Tiesiog vieną dieną supratau, kad pasirinktos studijos ne man. Vis dėlto studijų metu teko prisidėti ir prie Matematikos ir informatikos fakulteto Studentų atstovybės veiklos – ten yra labai daug galimybių išmokti tų bendrųjų, visuomet gyvenime praverčiančių įgūdžių. Manau, kad mano mąstymo logiką, principus, sprendimų priėmimą yra išugdęs būtent Matematikos ir informatikos fakultetas. Tačiau nutariau nutraukti studijas, padaryti pertrauką ir stoti iš naujo.   

Man mokytis yra labai įdomu. Net dabar vis dar studijuoju. Manau, šiuolaikiniame pasaulyje mokymasis yra neatsiejama gyvenimo dalis – dėl to, kaip keičiasi profesijos ir kiek reikia turėti žinių kiekvienoje srityje.  

Verslo ir politikos programa tuomet, kai stojau, buvo nauja. Man atrodė įdomu išbandyti naują, ką tik sukurtą dalyką. Programa apėmė dvi aktualias ir svarbias varomąsias jėgas, kurios egzistuoja kiekvienos valstybės gyvenime. Kad ir ką darytum, turi suprasti, kaip veikia verslas ir jo aplinka, taip pat turi suprasti, kaip veikia politika.  

Darbą Maltos ordine pradėjote dar studijuodamas. Kaip universitetas prisidėjo prie tolesnio karjeros kelio? 

Universitetas, kaip ir bet koks mokymosi procesas, suteikia kitokį, platesnį požiūrį į vykstančius dalykus, suformuoja atitinkamą mąstymo logiką, žinių bagažą. Universitete išmokstama ne tik teorinių žinių, bet ir būdų tas žinias pritaikyti, kūrybiškai mąstyti. Aišku, tai yra paties studento atsakomybė – kiek pavyksta išmokti ir pritaikyti. 

Man universitetas pirmiausia yra bendruomenė. Dėstytojai, bendramoksliai, Studentų atstovybės veiklos mane išmokė drąsos ir pasitikėjimo, įkvėpė išbandyti save įvairiose iniciatyvose, skirtingais vaidmenimis.  

Nors praėjo nemažai laiko po studijų baigimo, vis dar yra žmonių, su kuriais palaikau santykius – vieni iš kitų mokomės, tariamės, bendraujame iki šiol. Skirtingi požiūriai, skirtingos patirtys tikrai padeda plėsti pasaulėžiūrą ir priimti teisingesnius sprendimus. 

Didžioji dalis mano profesinio gyvenimo vyksta organizacijose, kurios nėra verslo organizacijos, tačiau beveik kiekvieną dieną tenka dirbti kartu su verslu. Todėl žinojimas, kaip veikia verslas, man padeda atrasti naujas bendradarbiavimo formas, skatinti įtraukimą, santykio plėtojimą. Net ir veikla nevyriausybinėse organizacijose man visuomet susijusi su profesionalumu. Su užtikrinimu, kad procesai būtų geros kokybės, patenkintų poreikius, turėtų tęstinumą strateginiu požiūriu. Išties visur, kur dirbau, turėjau galimybę pritaikyti tai, ką išmokau universitete.   

Gal prisimenate kokių nors studentavimo nuotykių ar juokingų istorijų?  

Abi į galvą ateinančios istorijos yra susijusios su maistu. Tikėtina, daugelis studentų yra priversti atrasti savyje maisto gaminimo įgūdį. Vieną kartą per kažkuriuos Studentų atstovybės mokymus entuziastingai nusprendžiau visam kolektyvui išvirti burokėlių sriubos. Ta sriuba kažkodėl išėjo žalia, bet spalva skoniui poveikio neturėjo – tiesiog žalia studentiška burokėlių sriuba.

Antra istorija yra apie tai, kaip kulinarijos šedevrą gamino mūsų kambariokas. Reikia paminėti, kad jis nebuvo labai patyręs maisto gamyboje. Vieną dieną sėdime namie, girdime, kaip virtuvėje į keptuvę byra kažkas, kas neturėtų byrėti. Bar bar bar… Ateiname, žiūrime, kad jis makaronus bando pasikepti aliejuje. Sausus, nevirtus. Dar ir šiandien pasijuokiam iš jo. Studijų metais išmokome ir to, ko neplanavome. 

Ką galėtumėte patarti moksleiviui, besirenkančiam studijas?  

Pirmiausia prisiminti, kad pasirinkimas, ką studijuoti, nebūtinai nulems tai, kuo gyvenime užsiimsite. Mokymasis ir mokslas nėra tik apie faktus – tai yra ir savęs treniravimas mąstyti, samprotauti, pritaikyti. O jau po to – beribės galimybės, tereikia tik jomis pasinaudoti. 

Universitetas yra ta vieta, kurioje galite eksperimentuoti saugiai. Naudokitės visomis galimybėmis, kurias jis suteikia – junkitės prie Studentų atstovybės, važiuokite į „Erasmus“, prisidėkite prie tyrimų ar bet kokios kitos veiklos, kuri jums yra siūloma. Tai vieta, kur galite atrasti save ir tai, kas jums įdomu. 

Didelė dalis Jūsų darbų ir karjeros orientuota į pagalbą kitiems žmonėms. Kada atsirado šitas noras padėti? Ir ką tai duoda Jums asmeniškai?  

Savanorystės patirčių turiu jau nuo penkiolikos ar šešiolikos metų, pirmosios taip pat buvo su maltiečiais. Prisimenu, mokytoja paklausdavo klasėje, kas gali padėti – turėdavome laiko, eidavome ir padėdavome. Tuo metu savanorystė buvo dar tik besiformuojantis dalykas, nelabai kas suprato, kokia viso to prasmė ar tikslas.

Mane labiausiai įkvepia tai, kad savo darbais galiu keisti žmonių gyvenimus. Dažnu atveju nesu tas tiesioginis žmogus, kuris padaro konkrečius dalykus fiziškai, tačiau, kita vertus, su komanda, su kuria galiu darbuotis, pavyksta daugelio žmonių gyvenimus padaryti kažkiek geresnius, lengvesnius, išspręsti problemas, su kuriomis jie susiduria. Jeigu atėjęs į darbą su komanda bent keliems žmonėms padarau gyvenimą lengvesnį, jaučiuosi teisingai praleidęs dieną.  

Koks didžiausias Jūsų asmeninis pasiekimas, kuriuo didžiuojatės?  

Mane labiausiai veikia ir motyvuoja ne kokie nors dideli projektai, o mažos konkrečių žmonių istorijos, kurios vienokia ar kitokia forma mane pasiekia. Dirbdamas su maltiečiais reguliariai važiuodavau į įvairias savanorystės veiklas. Rūpinomės viena močiute, gyvenančia šeštame daugiabučio namo aukšte. Namo liftas buvo sugedęs, todėl ji pusę metų nebuvo išėjusi iš namų. Vienintelė vieta gauti gryno oro buvo to buto balkonas. Kai supranti, kad atvažiuojantys savanoriai yra, ko gero, vieninteliai ją aplankantys žmonės, kai jie palydi ją iki turgaus ar parko – tokie momentai džiugina labiausiai.   

Asmeniškai svarbus mūsų vykdomas projektas – „Renkuosi Lietuvą“, skirtas lietuviams, kurie po daugelio metų gyvenimo užsienyje nusprendžia grįžti, bet nežino, nuo ko pradėti. Mūsų kolegos ir kolegės jiems žingsnis po žingsnio padeda susitvarkyti visus dokumentus ir užgriuvusius reikalus, o tie žmonės jaučiasi saugiau grįždami į Lietuvą, į savo gimtąjį kraštą.   

Taip pat ukrainiečiai, su kuriais dirbame – jie gauna psichologinę, finansinę pagalbą, apgyvendinimą. Ne vienas, jau atsistojęs ant savų kojų, yra pasidalinęs savo emocijomis ir patirtimi, kokia reikalinga jiems buvo ta pirmoji ištiesta pagalbos ranka. 

Tokie momentai man visuomet atrodo svarbiausi. Kiekvieno darbo, veiklos, programos, projekto esmė – pokytis. Pokytis žmogui. Kaip ir matematikoje, versle, gyvenime – reikia spręsti problemas. 

Pranešimą paskelbė: Liudmila Januškevičienė, Vilniaus universitetas
Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovas E. Bingelis: „Mane labiausiai įkvepia tai, kad savo darbu galiu keisti žmonių gyvenimus“

(Perskaityta per mėnesį: 2, iš jų šiandien: 1.)