Mokestinių ginčų komisija pristato naujausią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas arba ESTT) sprendimą, susijusį su teisės į PVM atskaitą pripažinimu (ESTT 2022 m. rugsėjo 15 sprendimas byloje Nr. C-227/21). Šis sprendimas, esant panašioms situacijoms, tapo privalomu ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos Sąjungos valstybių nacionalinėms institucijoms ir teismams.
Prašymą priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje pateikė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kilus klausimui, ar mokesčių administratorius pagrįstai atsisakė suteikti įmonei teisę atskaityti PVM už įsigytą nekilnojamąjį turtą, remdamasis tuo, kad bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad pardavėja dėl finansinių sunkumų ir galimo nemokumo nesumokės arba negalės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.
Ginčas šioje byloje kilo dėl to, kad mokesčių administratorius atsisakė UAB ,,HA.EN.“ (toliau – HA.EN.) suteikti teisę atskaityti įsigyto nekilnojamojo turto pirkimo PVM ir grąžinti dėl to susidariusią PVM permoką, t. y. 948 991 euro. HA.EN. nekilnojamąjį turtą perėmė iš varžytinių, nes ji buvo pardavėjos kreditorė ir turėjo iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto hipoteką. Mokestinį patikrinimą atlikęs mokesčių administratorius nusprendė, kad HA.EN. elgėsi nesąžiningai ir piktnaudžiavo teise, nes žinojo, kad pardavėja nesumokės į valstybės biudžetą dėl šio sandorio susidariusio PVM.
Teisingumo Teismas pabrėžė, jog iš tiesų, vien aplinkybė, kad dėl finansinių sunkumų, su kuriais susidūrė skolininkas, kurio turtas buvo parduodamas iš varžytynių, nesudaro pagrindo teigti apie neteisėtą ketinimą nesumokėti PVM. Taigi vien tuo remiantis negalima daryti išvados, kad šio turto pirkėjas piktnaudžiavo teise. Draudimas pasinaudoti teise į atskaitą yra mokesčių neutralumo principo taikymo išimtis, todėl mokesčių institucijos turi surinkti pakankamai objektyvių įrodymų, kad apmokestinamasis asmuo sukčiavo ar piktnaudžiavo teise arba žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoris, kuriuo grindžiama teisė į atskaitą, buvo susijęs su sukčiavimu.
,,Esminė žinia, kurią pasakė Teisingumo Teismas yra ta, kad mokesčių administratorius negali atsisakyti grąžinti PVM permoką įmonei remdamasis tik tuo, kad ši turtą įsigijusi įmonė kaip kreditorius žinojo, jog pardavėjo finansinė situacija yra sunki, ir dėl to jis greičiausiai nesumokės PVM į biudžetą. Teismas aiškiai pasakė, kad tai negali būti laikoma PVM sukčiavimo situacija. Ginčo Lietuvoje iš viso nebūtų kilę, jei nekilnojamąjį turtą parduodančiai įmonei iki turto perleidimo, o ne po sandorio sudarymo būtų pradėta bankroto procedūra, nes tokiu atveju pirkėjui ,,persikeltų“ prievolė apskaičiuoti PVM už pardavėją (nuo 2022 metų PVM perkėlimas pirkėjui nebetaikomas).“ – komentuoja Mokestinių ginčų komisijos narė Vilma Vildžiūnaitė.
Teisingumo Teismo išvada išdėstyta taip: ,,PVM direktyvos[1] 168 straipsnio a punktas, siejamas su mokesčių neutralumo principu, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionalinė praktika, pagal kurią vienam apmokestinamajam asmeniui parduodant nekilnojamąjį turtą kitam apmokestinamajam asmeniui atsisakoma suteikti pirkėjui teisę atskaityti pirkimo PVM vien dėl to, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, jog pardavėjas turi finansinių sunkumų ar net yra nemokus ir dėl to nesumokės ar negalės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.“
[1] 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/ EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos
Pranešimą paskelbė: Vilma Vildžiūnaitė, Mokestinių ginčų komisija prie LR Vyriausybės
