Finansai

M. Liatukas. Alkoholio reklamos rebusas: nedraudžiama, bet… negalima. Kodėl?

Nedraudžiama, bet…negalima – taip trumpai galėtų būti apibūdinta dviprasmiška situacija, šiuo metu susiklosčiusi tarp Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NAKD) ir nealkoholinius alkoholinių gėrimų atitikmenis gaminančių įmonių. Precedentas, kuomet buvo pareikalauta ne tik pašalinti nealkoholinės netrauktinės reklamą, bet ir nutraukti paties produkto gamybą, atskleidė įstatymo taikymo nuoseklumo trūkumą, visu aštrumu iškėlė sprendimo priėmėjo kompetencijos viršijimo klausimą ir pagrįstai leidžia klausti, kuo remiantis toks sprendimas apskritai buvo priimtas.

Žvelgiant iš vartotojo perspektyvos, regis, turime situaciją, kai gaminti ir reklamuoti nealkoholinį alų, vyną, šampaną ar kitą  gėrimą galima, o štai nealkoholinio stipresnio gėrimo atitikmens, pasirodo – ne. Ir šiuo atveju problema, pasirodo, visai ne laipsniai. Pagrindinis oficialių institucijų motyvas – pernelyg didelis taros panašumas į alkoholinį gaminio atitikmenį. Taigi, jei vartotojams gal ir viskas aišku, tai patiems gamintojams bei teisininkams kyla įvairių klausimų.

Teisinio nuoseklumo stoka

Pirmiausia į akis krenta akivaizdus teisės aktų taikymo nenuoseklumas iš NAKD pusės. Akivaizdžiausias pavyzdys – nealkoholinio alaus reklama, kuri de facto kontroliuojančiai institucijai nekliūna. Netrūksta ir vyno ar šampano reklamų. Jos įstatymo sergėtojams taip pat netrukdo. Tiesa, sakoma, kad klausimas dėl pakuočių panašumo ir čia jau buvo kilęs. Esą alaus gamintojai turėjo pakeisti produkto išvaizdą, kad šis aiškiai skirtųsi nuo alkoholinio gaminio.

Tačiau kiek žiūriu į tuos butelius visgi esminio skirtumo nematau. Butelis lygiai toks pat apvalus, primenantis alaus ar giros butelį. Jau nekalbant apie nealkoholinio šampano butelį, kuris pačia savo esme yra tam tikros formos, kuri vargu ar gali būti pakeista. Taip, ant gėrimo nurodyta, kad jis nealkoholinis. Ir tiek to skirtumo. 

Tad šioje vietoje, mėginant riboti nealkoholinės trauktinės reklamą nori nenori peršasi mintis apie dvigubus standartus. O, pripažinkime, iš teisę taikančių institucijų mes tikrai tikimės nuoseklumo – jei leidžiamas vienas atvejis, kodėl draudžiamas kitas?  NAKD turi priimti vienareikšmišką, pagrįstą, aiškų ir teisėtą sprendimą. O dabar viskas kur kas panašiau į pasiteisinimus. Ir taip, jei fiksuojama spraga, dviprasmybė – įstatymų leidėjams apie tai turi būti pranešama ir ieškoma išeičių, tačiau savavališkai priimti sprendimą, išeinantį už reglamentavimo rėmų, institucija neturi galios.

Maža to, šiuo atveju buvo priimtas sprendimas ne tik apriboti reklamą, bet ir pareikalauta sustabdyti produkto gamybą. Jei draudimas reklamuoti gali būti diskutuotinas, tai apribojimas gaminti – tikrai ne šio įstatymo kompetencija. Įsivaizduokite, Lietuvoje gaminamas legalus produktas, kurio reklama, pabrėžiu reklama, yra draudžiama įstatymu. Įmonė šiuo produktu planuoja prekiauti užsienio rinkose, pavyzdžiui Didžiosios Britanijos lietuviškų produktų parduotuvėse. Būtų tikrai įdomu sužinoti, kokiu pagrindu institucijos gali reikalauti tokio produkto gamybą nutraukti. 

Draudimai – tik įstatymu

Būtent todėl ir kyla minčių, kad šiuo konkrečiu atveju NAKD viršijo savo kompetencijas ir įstatymą pritaikė ypač plačia apimtimi. Dar daugiau, pagal teisės teoriją ir Konstitucinio teismo praktiką bet kokie draudimai, ribojimai ir panašūs suvaržymai galimi tik įstatymu. Šiuo atveju įstatyme nėra parašyta, kad alkoholinį gėrimą savo išvaizda primenantis produktas ar jo pakuotė, tara yra draudžiama. Taip, netrukus, nuo lapkričio 1 d. situacija keisis – alkoholio kontrolės įstatyme atsiranda draudimas, susietas su vaikišku šampanu. Taigi, bus draudžiama gaminti, parduoti ir reklamuoti produktus, kurie savo forma ar pakuote primena alkoholinius gėrimus.

Tačiau tam, kad toks sprendimas būtų priimtas, reikėjo įstatymų leidėjo sprendimo ir niekam nekilo klausimų, kad tokią įstatymo pataisą priimti galima tik Seime. Tačiau šiuo metu toks draudimas nėra įsigaliojęs, ir panašu, kad NAKD tiesiog užbėgo įvykiams už akių ir paskubėjo taikyti dar negaliojantį įstatymą.

Praktikoje aš turėjęs tokių atveju, kada tarnybos mėgina taikyti įstatymą anksčiau nei jis įsigalioja su tam tikru išskaičiavimu. Esą kol išsibylinės įstatymas jau bus įsigaliojęs ir teismas neturės nieko kito pasakyti, kaip tik tai, kad toks draudimas galioja ir nors jo nebuvo tuo metu, bet įstatymo leidėjas turėjo aiškią intenciją, todėl tai nekeičia esmės. Mano galva, tokie išvedžiojimai, prisidengiant visuomenės interesu, yra niekiniai. Juk įstatymų leidėjas ne veltui nustato atidedamąjį įsigaliojimo terminą. Šiuo atveju draudimas įsigalioja nuo lapkričio 1 d. tam, kad gamintojai ir prekybininkai turėtų laiko prisitaikyti ir pasirengti.

Noras išaiškinti, ar noras nubausti?

Dar viena problema, kurią atvėrė pastarasis NAKD išaiškinimas – tai ne kartą kilęs klausimas, ar valstybės institucijos tikrai nori realiai padėti verslui veikti nepažeidžiant įstatymų. O visgi dažniau yra nusiteikusios tik įstatymus taikyti maksimaliai plačia apimtimi ir susiklosčius situacijai vien bausti ir drausti.

Sunku atsakyti vienareikšmiškai, nes praktikos esama įvairios. Gerasis pavyzdys – Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI), kuri ne kartą yra pademonstravusi, kad turi suformavusi įstatymo aiškinimo praktiką.  Prireikus, VMI visada paaiškina savo poziciją, kaip ji supranta vieną ar kitą normą ir ką reiktų daryti, kaip elgtis, norint įstatymo nepažeisti. NAKD atveju matome visai kitą principą, todėl erdvės dviprasmybėms ir toliau lieka pakankamai nemažai, o net ir po lapkričio 1 d. tikėtis, kad klausimų nekils – naivu.

Juk pakuotės, taros panašumo klausimas ir toliau neabejotinai kils visu aštrumu, taip, kaip anksčiau kildavo kur kas daugiau teisminių ginčų dėl panašaus produktų dizaino. Tačiau šioje srityje formuojasi nuosekli teismų praktika. Įsivyrauja nuostata, kad jeigu dizaino panašumą lemia gaminio funkcija ir gamintojas dėjo visas pastangas, kad tą panašumą panaikintų, tai nėra laikoma klaidinančiu faktoriumi. Kalbant apie gėrimų gamintojus analogija būtų tokia: jei aiškiai nurodyta, kad produktas nealkoholinis, nederėtų preziumuoti, kad visuomenė yra kvaila ir nesupras, jog čia ir yra nealkoholinis gaminys ir vis tiek manys, kad perka alkoholinį gėrimą. Juk šiuo atveju gamintojas aiškiai parašė: nealkoholinė netrauktinė. Stumdami ribą ad absurdum netruksime prieiti prie to, kad nebus galima gaminti ir reklamuoti dantų skalavimo skysčio, nes jo tara, sutikite, savo forma labai panaši į trauktinės butelį.

Tad šioje srityje dar laukia ilgas kelias, o tiesiausia išeitis – įstatyminiu lygiu nustatyti aiškūs papildomi kriterijai, kaip draudimas gali būti įgyvendinamas. Kol konkrečių išaiškinimų nėra, nuojauta kužda, kad turėsime tikrai daug painiavos.  

Pranešimą paskelbė: Gintarė Saulytė-Šulgat, UAB „Idea Prima“
M. Liatukas. Alkoholio reklamos rebusas: nedraudžiama, bet... negalima. Kodėl?

(Perskaityta per mėnesį: 5, iš jų šiandien: 1.)