Šilauogės

Skaniu mėlynumu aplipę krūmai

Keistas pavadinimas, tačiau gana greitai leidžia suprasti esmę – šilauogės. Taigi, šilauogės yra esmė. O tiksliau jau kaip koks garbės reikalas bene kiekviename sodo sklype, kaimiško kiemo patvoryje o gal net kieno nors balkone. Dar neseniai Lietuvoje buvusios neįprastos, keistos uogos, pastaruoju metu šilauogės labai paplito. Ir tapo labai mėgstamos.

Kas ši uoga? Didelė mėlynė? Iš dalies taip. Kažkas panašaus į mūsų mėlynę ar į mūsų pelkėse gausius vaivorų uogas (liaudyje žinomas kaip girtuoklės). Skoniu, krūmų bei uogu dydžiu gal net panašesnės į vaivorus. Nors, pagal botaninę sistematiką, šilauogių giminystė su mėlynėmis bei vaivorais yra artima (ta pati gentis), tačiau anglakalbėse šalyse jos netgi vadinamos lygiai taip pat, kaip ir mėlynės. Pažodžiui – „mėlynos uogos“. Tas panašumas turbūt ir lėmė tai, kad šilauogės Lietuvoje neskubėjo populiarėti – juk visiems buvo įprasta kasmet važiuoti į mišką ir prisivalgyti mėlynių bei vaivorų. Ir kam tada auginti kažką panašaus, kai jų pilni miškai?

Bet vis tiek auginam. Matyt skonio išskirtinumas, patogumas turėti uogų savo sklype bei galų gale mada paperka sodininkus. Šilauogės auga ant nedidelių krūmų (teisingiau būtų vadinti krūmokšniais), pasiekiančių maždaug 1 – 1,5 metrų aukštį. Krūmai visžaliai, tad šiokiu tokiu žaliu atspalviu šeimininkus džiugina ir žiemą, kuomet didelė dalis mūsų gamtos miega. Nuo vieno krūmai labai daug šilauogių prisirinkti nepavyks, todėl dažniausiai jos naudojamos kaip įvairių pyragų pagardinimas ar tiesiog suvalgomos žalios. Kas augina jų daugiau, gali išsivirti ir šilauogių uogienės, valgyti ją šaltais žiemos vakarais su blynais ir karšta arbata.

Šilauogės – durpynų, pelkių augalas. Tai dar vienas požymis, leidžiantis labiau šias uogas artinti prie vaivorų, o ne mėlynių. Pagrindinis to požymis – reiklumas rūgščiai dirvai. Čia jau teks pasistengti – šilauogės bet kur ir bet kaip neaugs. Joms teks pirkti „žalių“, ne neutralizuotų durpių tiesiai iš pelkės, kurių pH būtų  apie 5. Teks jas ir reguliariai patręšti, nes trąšose taip pat yra rūgščių, palaikančių šilauogėms patinkančią terpę.  Kodėl? Pelkių durpės yra rūgščios dėl jose esančių organinių trąšų, kurios, gavusios deguonies gana greitai skyla. Taigi, specialiame rūgščiame substrate pasodinę šilauoges, po metų jau gali būti, kad visai ten neberūgštu, arba gerokai mažiau. Uogų bus nedaug, nebus jos didelės, visas krūmas skurs, tad pasirūpinti šilauogių substrato, kuriame jos auga, rūgštingumu teks nuolat.

(Perskaityta per mėnesį: 27, iš jų šiandien: 1.)

About Julius