MySpace leido viską daryti kur kas paprasčiau. Vartotojams tai visai patiko. Visų pirma todėl, kad pastarasis portalas taip griežtai neapribojo prisijungimo sąlygų, kaip kiti socialiniai tinklalapiai. Nereikėjo specialaus kvietimo iŠ jau prisiregistravusio nario. Galėjai registruotis tiek tikru vardu, tiek pseudonimu. Galiausiai viena mėgstamiausių vartotojų funkcijų tapo visiškai atsitiktinė. Įsivėlus klaidai programuojant portalą, vartotojai galėjo persiųsti HTML kodą savo profiliuose. Žmonės greitai tuo pasinaudojo, kurdami asmenines svetaines. Kaip visada sugebantys išpešti naudos iš bet ko, MySpace kūrėjai pastebėjo vartotojų entuziazmą šiai laisvei, ir klaida tapo dideliu turtu.
Narių sukurtas dizainas padėjo MySpace įgauti savo išskirtinį aizdį, pilną mirguliuojančių grafinių detalių bei nešvankių paveikslėlių. Tačiau nors tokio įvaizdžio ir nebuvo kūrėjų planuose, jis puikiai atitiko MySpace veidą: jei jau galėjai apsimesti bet kuo, tai galėjai ir kaip nori apipavidalinti savo profilį. Niekada negalėjai būti tikras, kas iš tikrųjų vienas ar kitas MySpace vartotojas yra. Tai apsunkino galimybę susiaurinti savo ryšius vien tik su tikrais draugais. Žmonės pradėjo didinti savo draugų sąrašus kaip pakliuvo – kuo daugiau, tuo geriau. Prasidėjo savotiškos varžytuvės – kas surinks daugiau draugų ? Kalbant apie portalo moralę, šalia įprastų pokalbių įykdavo ir nedviprasmiški seksualinio turinio pašnekesiai. Portale Friendstervisų vartotojų profiliai atrodė vienodai, o Abramsas siekė, kad vartotojai registruotųsi tikrais vardais ir užmegztų ryšius su tikrais žmonėmis. Tuo tarpu MySpace kūrėjai Andersonas ir Devulfas tokių subtilybių nepaisė. Stealing MySpace Angvin paaiškina, kad apdairieji portalo įkūrėjai pasirinko neįtikėtinai tinkamą metą. Pasaulis pagaliau pasirengė masiniams socialiniams tinklalapiams ir sex pazintys dideliems neatsiliko. Portalas sixdegrees pasirodė kiek per anksti – tuo metu dar nebuvo tinkamos internetinės įrangos, kuri atlaikytų vartotojų spūstis. Mus neramino tai, kad. kas nors nusipirks patentą ir pateiks ieškinius visoms socialinių tinklalapių kompanijoms, – pasakoja Hofmanas. – Pirkome kaip gynybinį įrankį, kad niekas nepražudytų kylančios industrijos.
Tačiau šiems dviem verslininkams kuriant naują pramonės šaką San Fransiske, lyg iš niekur išdygo neparankus varžovas 650 km į pietus esančiame Los Andžele. MySpace pradžia atrodė kaip vieno sėkmingiausių Friendster klonų – vienas portalo įkūrėjų, Tomas Andersonas buvo labai aktyvus Friendster vartotojas. Idėja sukurti MySpace iš dalies šovė dėl lėto Friendster veikimo ir žlugimo. Vis dėlto anot knygoje StealingMySpace aprašytos MySpace portalo istorijos (autorė Džiulija Angvin (Julia Angvvin)), Andersonas taip pat aiškiai norėjo privilioti netikrų anketų mėgėjus, kad „atsirastų svetainė, kurioje vartotojai galėtų sukurti kokią tik nori tapatybę”. Kartu su kitu įkūrėju Krisu Devulfu jie nustatė kclet MySpace vartojimo apribojimų.
Abudu dirbo sunkiai valdomame, padrikame interneto konglomerate eUniverse, kuris slapta įdiegdavo šnipinėjimo programas į vartotojų asmeninius kompiuterius ir pardavinėjo brangias bei abejotinai išreklamuotas prekes. Naujajame portale jiems niekas netrukdė reikšti savo ištvirkėliškas vertybes. Andersonas ir De-vulfas viską darė paprastai: jei tik internete išpopuliarėdavo kokia nors idėja, komerciškai nusiteikęs duetas užsigeisdavo to paties ir portale MySpace. 2003-iųjų rugpjūčio 15 d., pasirodžius jų portalui, vos po šešių mėnesių nuo Friendster ir trijų mėnesių nuo Trihe.net paleidimo, jame buvo ir žaidimų, ir horoskopų, ir internetinių dienoraščių rašymo galimybė, kaip ir labai panašus į Friendster profilis portalo nariams.
Friendster kūrėjas Abramsas, šiek tiek pamišęs dėl valdžios, kovojo ilgame mūšyje, kad apsaugotų savo aiškią portalo su užsiregistravusiais pagal savo tikras tapatybes žmonėmis viziją.
