Metaliniai turėklai ir istorija

nerudijancio-plieno-tureklai-1-www.metalo-gaminiai.ltMuziejaus ir Lietuvos kraštotyros draugijos organizuojamų kompleksinių ekspedicijų metu nors ir negausi, bet įdomi ir vertinga ilgamečio šio muziejaus di­rektoriaus Vinco Žilėno (1907-1982) surinkta kalvių skaičiaus statisti­ka kai kuriose Aukštaitijos parapijose. Keletas kaimų aprašų ir et­nografijos brėžinių yra ir šio muziejaus pirmajame (K.Šešelgio (1915-1998) fonde.

Be to, iš Lietuvos muziejuose sukauptos aprašomosios medžiagos dar būtina paminėti Šiaulių, „Aušros“ muziejaus (toliau – SAM) ben­dradarbių, kraštotyrininkų ir muziejininkų A.Vitausko ir J.Petrulio ap­rašus, kuriuose minimi Gruzdžių, Kuršėnų ir Šaukėnų amatai ir amati­ninkai. Tuose aprašuose pažymėta, kad tarp dažniausiai tarpukario Lie­tuvos kaimuose sutinkamų amatininkų – račių, siuvėjų – nurodomi ir kalviai bei jų dirbtuvės. Kaip tik ši medžiaga leidžia dar kartą patvir­tinti, kad račiai ir kalviai Lietuvos kaime dažnai būdavo ne tik „gryni“ amatininkai, bet ir žemdirbiai, kartais turintys iki 10-12 ha žemės.

Istorikės O.Mackevičienės rūpesčiu vertingą istorinę bei etnogra­finę medžiagą apie kalvystę esu gavęs iš Rokiškio krašto muziejaus ar­chyvo (toliau – RKMA), taip pat L.Valatkienės dėka – iš Žemaičių muziejaus „Alka“ (toliau – ŽMA).Dalis vertingos etnografinės medžiagos šia tema, surinktos kom­pleksinėse kraštotyros ekspedicijose, yra Lietuvos kraštotyros draugi­jos, kuri buvo įsteigta 1961 m., saugykloje.Kaip matome, didžioji aprašomosios ir ikonografinės medžiagos apie kalvystę dalis yra saugoma muziejų, bibliotekų ir mokslo tyrimo ištaigų fonduose ir tik palyginti negausi dalis – privačiuose rinkiniuo­se. Minėtų Įstaigų ir organizacijų vadovams maloniai sutikus, naudo­jausi čia paminėta bei nepaminėta medžiaga.

Dar neseniai, vos prieš keletą dešimtmečių, buvo sunku tiksliai atsakyti i klausimą, kada baltų gentys pradėjo naudoti metalus ir kada mūsų šalyje atsirado kalvio – metalo apdirbėjo – amatas. Šiuo klausimu dar 1959 m. pirmasis svarų žodį tarė archeologas dr. Pr. Kulikaus­kas. Jo teigimu, Lietuvoje dar „iki mūsų eros buvo gaminami šie gin­klai ir papuošalai: žalvariniai kirviai, peiliai, durklai, ietigaliai, kalavi­jai, tureklai, antkaklės, smeigtukai, apyrankės, žmonių figūrėlės“, nors greta jų darbo įrankiai ir toliau buvo gaminami iš titnago, kaulo ir akmens. Šį ankstyvąjį metalo panaudojimą ginklų ir darbo įrankių, o drauge ir taikomosios dailės dirbinių, gamybai patvirtino jau minėtos archeolo­gės habil. daktarės R.Kulikauskienė ir R.Rimantienė.

Labai svarbus ir kitas P.Kulikausko teiginys, kad „dauguma žalva­rio ir ankstyvojo geležies amžiaus dirbinių yra vietinio darbo. Tik ne­žymi jų dalis yra atgabenta“. Tokiais pirmaisiais vietinės kalvystės (ka­limo ir liejimo) darbų pavyzdžiais jis nurodė atkraštinius žalvarinius kirvius, o vėliau sekė sudėtingesnių liejimo formų įmoviniai kirviai. Taigi šio tipo greičiausiai kovos kirviai buvo gaminami dar I tūkstant­metyje prieš Kr. Tais laikais buvo kaldinama ir žalvarinė viela bei kito­kie dirbiniai iš žalvarinės juostelės ir žalvarinių plokštelių. Tai rodo ne tik vietinių kalvių liejikų gaminiai, bet ir iš svetur atgabenta žalvario žaliava, rasta kalvių liejikų lobiuose.Jau mūsų eros pradžioje buvo gaminami ir sudėtingi, puošti smalta ir emaliu, žalvariniai dirbiniai ir darbo įrankiai bei ginklai iš geležies.

 

 

(Perskaityta per mėnesį: 37, iš jų šiandien: 1.)

About kvepalai